Prasau taves, leiski vyrui būti vyru...

Yra du dalykai gyvenime, kuriuos labiausiai už viską norėjau pažinti - astronomija ir... vyrai. 
Pirmasis taip ir liko neaprėpiamu. Milijonai šviesmečių iki nuosavos laimės žvaigždės. Hm.... kiek per ilgas atstumas net ir tvirčiausiai motyvuotam žmogui, turinčiam reinkarnacinėje sąskaitoje keletą atliekamų gyvenimų. 
Man pakaktų nukeliauti nors iki Marso, kad pažinčiau tuos, kurie, sako, yra iš ten. Tuos, kuriems sakomi žodžiai kartais pranyksta tarsi juodojoj skylėj, nepasiekę tikslo, o bendravimas su jais dažnai panašėja į jausmingą dialogą tarp žemės kurmio ir drugelio. Vienas - svajingas, besidžiaugiantis gėlėmis, besimaudantis rasoje, kitas - atkakliai ir ramiai kasantis savo tunelį iki jam vienam žinomo tikslo, nekalbus ir susikaupęs. Kuris iš jų turėtų pakilti, o kuris nusiliesti ant žemės, kad jie susitiktų?
Bandžiau atsakyti į šį klausimą pakeliui į Marsą. O kelio gale, ant kelmo sėdintį, sutikau savo svajonių pažinimo objektą - vyrą.
Sutrikęs, senais nudriskusiais džinsais, be smokingo ir didžiulės puokštės rubino spalvos rožių, garsiai kvarkiant varlių chorui, jis nedrąsiai pakelia akis, nusišypso santūria šypsena, ištraukia iš kišenės ryšulėlį: „Čia tau“. Žiūriu į delne pūpsančią širdį, o ant jos sėdi savimi pasitikintis voras su dvigubu indėnišku vardu ant nugaros „Aprūpinimas - karjera“, šalia jaukiai įsitaisęs voras „Reprodukcija - moterys“, aplink laksto vorai „Racionalumas. Velniop jausmai! “ ir kt. Po voratinkliais plaka širdis su užrašu „... “, kurio nesimato. Ir iš kur jų čia tiek priviso? Kai kurie vorai, tokie, kaip „nerodyti savo jausmų“, „slėpti savo seksualumą“, atidardėjo „socialinės aplinkos“ traukiniu.  Kitus, tokius, kaip „kiekybė via kokybė“ arba „kūno grožis via dūšios grožis“, čia apgyvendino motulė gamta. Logiška. Vyrams genetiškai svarbu turėti kuo daugiau sveikų palikuonių, o gražus veidas dažnai reiškia efektyvią genetinę programą. Ar verta tai neigti? Gal geriau susitarti su gamta, lyg dviem suokalbininkėms... tyliai, tuolab, kad greta evoliucijos mechanizmų eina vienas mažas BET. Žmogus yra ne tik fizinė, bet ir dvasinė būtybė - instinktų tenkinimas nepajėgus užpildyti sielos tuštumos. Tad vyrai svajoja vaikytis tą vienintelę, kuri galėtų apgauti visas evoliucines programas, būdama neištirta tarsi slėptuvė, graži, bet nepagaunama kaip saulės zuikutis, stipri, dvelkianti šiluma ir svarbiausia mokanti mylėti ne konkrečių, tuo metu madingų ir patraukliomis laikomų savybių rinkinį, o unikalų žmogų. Deja, dažnai...
„Norėčiau vyro, kuris būtų švelnus, bet kartais grubus lovoje, kuris būtų atsakingas ir racionaliai mąstantis, sugebantis aprūpinti šeimą, bet kartu romantiškas, noriu, kad nebūtų plepys, bet galėtų laisvai reikšti savo jausmus, noriu, kad vykdytų mano norus, bet nenusileistų, t. y. nebūtų „mazgotė“... “
„Norėčiau pieno, braškių skonio, ryškiai geltonos spalvos ir su kokakolos burbuliukais. Tiesa, alkoholinio, prašau? “
Pienas yra baltas ir braškėmis jis nekvepia. Vyras yra toks, o ne kitoks. Jis kitaip reiškia jausmus ir trečio pasimatymo metu neturi sudarytos santykių penkmečio strategijos, su detaliu įgyvendinimo priemonių planu, kuris, neduok dieve, nukryps nuo „deadline“. Tada moteris, švelniai tariant, nuliūsta. Stovėdama prie vestuvinių suknelių vitrinos, ji staiga atsimena visas nepadovanotas rožes, visus neišsakytus „myliu“ ir apsipila ašaromis. O jis nesupranta, kodėl. Kaip tai nemyli? Juk jis kėlėsi penktą ryto tam, kad nugrandytų jos mašinos lango stiklą. Darbe jis sėdi dėl to, kad galėtų nusivežti ją į išsvajotą rojaus kampelį. Ji norėjo, kad jis pasakytų: „Ateik į lovą, nes pradėsiu be tavęs“?! Juokaujate? Visos aplink tik ir rėkia, o mama dar kadais sakė, kad su moterimis reikia elgtis lyg šilkiniam ir jokiu būdu neišsiduoti, kad jos nori, nes kitaip būsi išvadintas gyvuliu ir seksą matysi kaip savo ausis. Gaila, aišku, kad taip yra, nes jam taip gera ją glamonėti ir kiekvienas prisilietimas klykte klykia garsiai neištartu „myliu“. Na, bet jei negalima, tai negalima. Jis susitaiko ir staiga kaip iš dangaus nukrenta: „Tau trūksta vyriškumo! Tu neflirtuoji! “. Ir iš kur jam reikėjo žinoti, kad ji nori girdėti tas šventumu nekvepiančias nešvankias užuominas, kurias jis, žinoma, mielai sakytų. 
Jis tik norėjo padaryti ją laimingą... taip, kaip mokėjo, kaip jis buvo mokomas, galbūt mokomas klaidingai arba nemokomas visai... Svajojo būti moters herojumi, o tapo kažkuo neaiškiu – pasiklydusiu tarp priekaištų, reikalavimų, besimainančių lyčių vaidmenų ir dar vadinamu „kiaule“. Jis tikrai to nenusipelnė. 
O tu moteris... drugelis... Tau paprasčiau nusileisti ant žemės, nei kurmiui išmokti skraidyti. Turėtum padėti jam ir parodyti, kas tave džiugina, užuot laukus intuicijos. Tu turi galių net ir varlę paversti princu. Pabandyk… Išsinešdins lauk vorai, nukris voratinkliai ir pamatysi, kad ant vyro širdies buvo užrašyta: „Aš noriu padaryti laiminga savo moterį, nes tik tada jaučiuosi tikru vyru. Leisk man tokiu būti“.