Žvaigždės tamsoje III dalis

Apylinkės teismas Vincui Kalvaičiui skyrė vienerių metų priverstinį gydymą nuo alkoholizmo. Kalvaitienė į policijos nuovadą atnešė didžiulį krepšį, prikrautą šiltų drabužių, maisto produktų, tabako gaminių, higienos reikmenų.
- Pabūsi ten, gal atprasi gerti „šamarliaką“, - guodė sūnų Aniceta.
- Laikas! – sudėjęs dokumentus į segtuvą tarė Mindaugas. Kalvaitienė skubiai
atsisveikino su sūnumi.
Policininkas Volodia Potaševas, buvęs milicijos kapitonas, kurį Barkus į pagalbą skyrė Mindaugui, išvedė Vincą Kalvaitį į lauką. Atkūrus nepriklausomybę, lietuviška policija nebeturėjo nekarinių laipsnių. Tuomet daugelis milicijos karininkų atsidūrė žemiausioje policininkų grandyje. Daugiausia tai buvo karininkai, neišmokę lietuvių valstybinės kalbos. Dėl šios priežasties jie negalėjo vykdyti policijos valdininko pareigų. Vienas iš tokių ir buvo keturiasdešimtmetis Volodia Potaševas.
Iš paskos, vesdamas surakintą antrankiais augalotą vaikiną, išėjo apylinkės inspektorius Jonas Glebus. Jis įsodino sulaikytąjį į tarnybinį automobilį. Už vairo atsisėdo budėtojų dalies policininkas vairuotojas.
- Tu kur? – Mindaugas paklausė Glebų. - Man į SPRĮ¹ reikia...
- Šimtas aštuoniasdešimt septintas. Teks palaukti, kol grįšiu. Skubu, administracinio
sulaikymo laikas baigiasi.
Nuovadoje dažnai kolegos bendrauja minėdami įstatymų straipsnius. Už šių skaičių kiekvienas matydavo padarytą visuomenei pavojingą veiką². ATPK ³ 187 straipsnis numato administracinę atsakomybę už teisėto policijos pareigūno reikalavimo nevykdymą ar pasipriešinimą sulaikymo metu. Žmonės kažkodėl mano, kad jie turi teisę fizine jėga ginčyti policijos pareigūno veiksmus. Tik vėliau teisme supranta, kad buvo neteisūs, pradeda gailėtis. Tačiau neretai būna vėlu.
- O kur Aurimas? – pastebėjęs nepažįstamą vairuotoją, paklausė Mindaugas. – Juk jis
šiandien budi...
- Aurimas dingo be žinios, paskelbta jo paieška. Argi negirdėjai..., - uždarydamas
automobilio duris atsakė Glebus.
- Važiuojam su mano mašina, - pasiūlė Volodia.
- Gerai...
Volodia įsodino Vincą į savo asmeninį opeliuką ir atsisėdo už vairo. Mindaugas atsisėdo
ant galinės sėdynės už vairuotojo nugaros greta Vinco. Tokios konvojavimo taisyklės. Žinoma, Mindaugas galėjo jų nepaisyti – juk Vincas ne recidyvistas. Bet tvarka yra tvarka.
Vincas tylėjo. Jis žvelgė pro automobilio langą į Žirmūnų gyvenamuosius namus.
- Nepergyvenk, ten ne vieną mūsų žirmūnietį sutiksi, - bandė pakelti Vinco nuotaiką
Mindaugas. Jis nemelavo. Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos slenkstį Mindaugo pastangų dėka beveik kiekvieną mėnesį peržengdavo linkęs į alkoholizmą Žirmūnų mikrorajono gyventojas. Tokių asmenų patalpinimas į reabilitacijos įstaigą išspręsdavo ne vieną aptarnaujamos teritorijos problemą. Gyventojai nebekviesdavo policijos gesinti šeimyninių konfliktų, nesiskųsdavo dėl girtų sutuoktinių, brolių, vaikų elgesio.
- Iki ko aš nusiritau... – palingavo galva Vincas.
- Už gerą elgesį iš ten gali paleisti anksčiau laiko, savaitgaliais išleis namo, - aiškino
Mindaugas. - Beje, kur pirkdavai degtinę? Juk ne parduotuvėje...
- Aš nors ir alkoholikas, bet ne skundikas, viršininke, - piktai burbtelėjo Vincas

***


Volodia sustabdė automobilį prie Rasų gatvėje esančios reabilitacijos įstaigos. Aukštos mūrinės sienos, apraizgytos spygliuota viela, liudijo apie čia esančią laisvės atėmimo įstaigą. Žmonės, linkę į alkoholizmą, už šių sienų bandė pakeisti požiūrį į gyvenimą. Tam jie turėjo nemažai laiko. Vieni metus, kiti – dvejus. Tiek, kiek teismas jiems atseikėdavo. Pagal nuopelnus. Anksčiau teisti asmenys keliaudavo į Pravieniškių socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigą, o neteisti – į Vilnių, Rasų gatvę.
Į reabilitacijos įstaigas teismas nukreipdavo tik tuos asmenis, kurie, būdami įrašyti į policijos profilaktinę įskaitą, per metus apgirtę padarydavo administracinius teisės pažeidimus. Policijos apylinkių inspektoriai negalėdavo kreiptis į teismą dėl asmens gydymo reabilitacijos įstaigoje, jeigu asmuo girtas namuose smurtaudavo artimuosius ar keldavo skandalą. Tai nebuvo laikoma administraciniu teisės pažeidimu.
Mindaugas atidarė duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė su užrašu „Specialioji dalis“.
- Sveikas, Šarkau! Užeik, - atpažino Mindaugą uniformuota pagyvenusi moteris vidaus tarnybos pulkininko leitenanto antpečiais. – Ką dabar atvežei?
- Štai...  – padavė dokumentus Mindaugas. – Vincas Kalvaitis. Pirmą kartą...
- Išėję iš čia beveik visi sugrįžta, - tarė pulkininkė leitenantė, tikrindama pateiktus dokumentus. - Teismo nutartis, pažyma apie teistumą, pasas, darbo knygelė, nuotraukos, gydytojų pažyma... Na, kaip visada, pas jus, mielas drauge, viskas tvarkoje.
Mindaugas šyptelėjo. Jis atsisveikino su pulkininke leitenante ir siaurais koridoriais nuvedė
Vincą Kalvaitį į reabilitacijos įstaigos zoną.

***

Grįžęs į policijos nuovadą Mindaugas pamatė, kad visi pareigūnai eina į komisaro inspektoriaus kabinetą.
- Užeikite ir jūs! – pamatęs Mindaugą ir Volodią, tarė nuovados budėtojas. – Vadas liepė...
Susirinkimas buvo neeilinis, neplaninis. Už darbo stalo, prie sienos pasvirusi valstybinė
vėliava gedulingai lenkėsi prie grindų. Komisaras inspektorius nužvelgė susirinkusius nuovados pareigūnus ir jaudinančiu balsu pranešė:
- Prie Rokantiškių kapinių su stranguliacine vaga ant kaklo aptiktas Aurimo lavonas...  Įtariama, kad jį nužudė būtinosios tarnybos kareiviai. Vyksta tyrimas...
Kabinete įsiviešpatavo tyla.
- Kodėl niekas nesakė, kad Aurimas naktimis uždarbiavo taksuodamas? – kreipėsi į
pavaldinius Barkus.
- Taigi, komisare, ne kyšius gi Aurimas ėmė, - sprangioje tyloje burbtelėjo seniausiai apylinkės inspektoriumi nuovadoje dirbantis Aleksejus Kalajevas.
Komisaras inspektorius savo pavaduotojui liepė supažindinti nuovados pareigūnus su
nuostata, draudžiančia policijos pareigūnams dirbti papildomą darbą ir pasirašyti. Paskui atsisėdo į kėdę ir tyliai tarė:
- Kas kiek galite... vainikui ir Aurimo šeimai... Pavaduotojas surinks....
Mindaugas pasiskolino iš Aleksejaus pinigų ir gautą kupiūrą padėjo pavaduotojui ant stalo.

***


Tyrimas nustatė, kad tą lemtingą naktį Aurimas važiavo nuosava „audine“, ant kurio stogo buvo pritvirtinęs taksi plafoną. Vienoje Vilniaus gatvių jį sustabdė du būtinosios karinės tarnybos uniforma vilkintys vaikinai. Jie paprašė nuvežti į Rokantiškes. Nuvažiavę į nurodytą vietą, kur kelią supo tik tamsus miškas, vienas iš vaikinų papurškė Aurimui dujų balionėliu, kitas ant kaklo užnėrė virvės kilpą. Iškraustę kišenes jie aptiko policijos pareigūno tarnybinį pažymėjimą, todėl greitai išmetė lavoną į mišką ir pagrobtu automobiliu nuvažiavo į vieną Lietuvos Aukštaitijos kaimą. Ten su pažįstamais girtavo, triukšmavo, kol kaimynai neiškvietė policijos. Atvykę pareigūnai aptiko ieškomą Aurimo automobilį. Vaikinai prisipažino padarę nusikaltimą, parodė lavoną.
Aurimą iš Vilniaus laidojimo rūmų Olandų gatvėje į paskutinę kelionę lydėjo jo kolegos, draugai, artimieji, policijos komisariatų vadovai.
Ar galėjo Aurimas žinoti, kas jo laukia artimiausiu metu, kai pas jį į automobilį įlipo du kariška uniforma apsirengę vaikėzai? Negalėjo... Niekas negali žinoti, kas jo laukia net artimiausią minutę. Bet Mindaugas nepajėgė susitaikyti su šios ankstyvos mirties beprasmybe. Jis save koneveikė. Kodėl jis nepasakė Aurimui daugiau nevažiuoti uždarbiauti? Tų prakeiktų pinigų niekada neužteks! Aurimai, juk tokių, kaip tu, mūsų mažai... Kodėl aš tavęs nesustabdžiau?!.
Ašarų pilnomis akimis Mindaugas sauja bėrė į kapą smėlį.

___________________________________________
¹SPRĮ – socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaiga, galiojusi iki 1999 m.
²Veika – teisinis terminas, apibrėžiantis veikimą ar neveikimą
³ATPK – administracinių teisės pažeidimų kodeksas