Kartais vis prisimena tas pats vaizdas, ant kalvos toli dauguma prasmių nuo čia kur dabar esu. Kartais atrodo jog tas vaizdas ir dabartinis mano buvimas turi didesnį ryšį nei man pačiam atrodo ir netgi tas miražas praeities yra tik atskaitos taškas nuo kurio galima nušokti dar giliau į praeitį ir į vizijas, lyg jos būtų priežastis ir paaiškinimas to kas vyksta dabar.
Vasaros vakaro pradžia, sėdim ant žolės, aplink smilgos iki kelių, pakalnėje pušis, šone jos tiesiai prieš mus pieva, o jos gale miško juosta panašėjanti į horizontą, patinka įsivaizduoti jog tai horizontas. Giedras dangus, vėl lėtai kartu su rimstančiu vėju atslenka lengvas ilgesys, o gal tai melancholija persismelkusi nuojauta. Toptelėjo mintis, gal vis tik dėl visko kalta prizmė per kurią tendencingai žvelgiama per visą gyvenimą šokinėjant per iliuzijas lyg per ledo lytis, o išties pagrindiniai motyvai, tam tikri rėmai lieka ir apibrėžia tave palikdami tam tikroje erdvėje ir realybėje iš kurios neįmanoma ištrūkti. O jeigu galų gale ir ištrūkus ar tai nebūtų visiška destrukcija nusistovėjusios pusiausvyros visiškas suardymas. Gal kažkam kitam, daugelį ar visus kintamuosius palikus tuos pačius tai būtų viltis, gyvenimo veržlumas, prasmė ir tikslas, gal.
Kalvų nusėdėta ne viena, bet ši kažkodėl patapo simboliu. Vakarų leidimas su ja ant tos kalvos visą supančią aplinką padarė kiek mistiška ir magiška. Kartais kai ateina noras viską neigti, susimąstau jog ji gal tebuvo moters simbolis, susikurtas idealas, tam kad užpildytų būtį, kartais vos neatrodo jog tai apskritai kelerių metų šizofreninės fantazijos, tačiau visa tai tik kartais.
Ko gero ji įstrigo pirmiausia tuo, kad turėjo daugybe labai kontrastingų spalvų savyje ir jos mokėjo taip viena kitą keisti, jog labai dažnai tik jausdavau jas ir visa kita likdavo už nematomo nubrėžto rato, kurį rodos aplink mudu nubrėžėme pirmą kartą susitikę. Ir daugybe pokalbių, kurie įtraukdavo ir išsemdavo viską kas buvo viduje ir tie abu dalykai vis mainė viena kitą. Tačiau ilgesys ir melancholija taip niekur ir neišnyko, vėlgi nuojauta, laikmetis ar natūra. O gal tai buvo viskas perteikta jos mimikoje tik aš tai labiau jaučiau nei suvokiau.
Kartais, po to kai viskas baigėsi, kamuodavo klausimas ar pabaigos neišvengiamybė buvo todėl, kad aš pabaigos nesąmoningai laukiau, kaip ir intuityviai laukiau jos dar net nepažinęs, ir tikėjausi nepaisant to, kad žinojau jog jai pradingus iš mano pasaulio visos prasmės sugrius ir bus nublokštos kažkur į nebūtį nudraskant visus sparnus.
Praėjo daugybe laiko, tačiau niekuomet daugiau ten ir nebebuvau...