Atleisk...

Naktimis ieškau tavęs. Pameni tą vėją? Palauk, kokios krypties jis buvo? Atsiminiau...
Ne kryptį jis rodė. Nepūčia jis man daugiau. Paliko jis mane taip, kaip aš tave. Jaučiu...
Mačiau tavo skausmą nebylioj nakty, serenadas aidinčias tarp žvaigždžių. Žinai ką? Aš būčiau per silpnas tam. Visgi baimė aptemdė mane ir likau bąsas kaip valkata gatvės šešėliuose. Klajoklis tarp šešėlių... Kažkur jau girdėta, buvau tenais. Atsimenu tuos pokalbius apie laisvę. O tu? Keli žingsniai iki dangaus, dabar manęs niekas nepagaus. Rodos taip skambėjo mūsų sielų motto. Gaila. Laisvė jau tikrai nesuteikia jokios globos, ji tik baugina. Viena mintis apie ją ir praeitis traukiniu pralekia per dvasią ir lieka liūdesys. Bandžiau įveikt save ir vėl rašyt, kurt beprasmes eiles. Tik šikąrt be tavęs. Įsivaizduoji? Juokinga ane? Neveltui juokdarys tarp draugų. Taip bandau užsimiršt ir būt laimingu, bet tai tik eilinė nusidevėjusi kaukė. Trūksta man tuštumos, tos kurios man visada duodavai. Skamba kvailai, bet jos dėka jaučiaus išskirtinis. Mano egoizmas buvo pačioj viršūnėj. Galėjau kalnus nugriaut akies mirksniu. O dabar... Dabar matau tik sau naują pseudonimą tarp mūsų nebaigtų eilių: Bevardis niekas. Ech...
Šią minutę man užtektų tik pagaut tą tavo šiaurės vėją ir pateikt jam prašymą iš širdies. Noriu, kad jis tau pasakytu tai ko neišdrisau aš, tą banalu žodį „Atleisk“.