Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tėvas dažnai būdavo geras, ir ne tik motinai. Ji to nesuprasdavo, klausdavo, ar mačiau jo užrašų knygutę „su visų pasaulio rujojančių kalių“ telefonais, kaip ji sakydavo. Aš nurausdavau, perklausdavau, idant laimėčiau kelias akimirkas laiko susikaupti, nuleisdavau akis į knygos puslapius, pralemendavau „ne“, o jai išėjus puldavau prie tėvo džinsų užpakalinės kišenės ir tą nelemtąją knygutę odiniais viršeliais nugrūsdavau į pačią tolimiausią palto užvartą. Ir vien todėl, jog tėvas tąvakar  - švelnus jai. Nežinojau, kuriuo tikėti, mat motiną išduodavo per didelis priekabumas prie mano purvinų rankų arba panašumo į tėvą. Namuose tvyrojo aborto ir troškimų kvapas. Juos skleidžiau aš. Tėvai jau buvo mirę: rankos šaltos, akys tuščios.

- Danuk, einam pasišokti.
Ir eidavome. Eidavome, kiek išgalėjau. Po to krisdavau į lovą, pratysodavau iki kitos pavakarės, ji irgi su manim tysodavo, tik kiek patogesnėje pozicijoje, - ant manęs, - kol galiausiai tai ėmė ne mažiau patikti, nei jos personalija suapvalinus iki nulio.
Slinko dienos, kambarys liko toks pats. Aš likau toks pats, kaip ir trylikos metų, o ji - ne.
Ir kaip iš pat pradžių nesupratau, jog ji – rusė! O rusės - ne čečkavoti kopūstai. Jos nerūgsta, jos - raugina. Įmeta keletą spanguolių, pagal skonį įberia druskos, laukia, laukia, paskui valgo, ėda pilnais žandais ir žino, jog kitaip negalėjo būti nuo pačios pradžios. Gal dėl to Tamara ir mano motina - rusaitės, - suvystė mus su tėvu. Skirtumas tik tas, jog tėvukas rado nišą savo gyvenimui paįvairinti. O aš užrakintas kambaryje, vienutėje, lyg karceryje su netikėtai į jį patekusia žmogysta iki vimdulio bjauriais plaukais. Lyg iš kitos galaktikos.

Ką bedaryčiau - neisiu tėvo keliu. Galvoju, tačiau manoji Tamara taip guviai šypsosi, jog jaučiuosi lyg pjaustysiamas kopūsto lapas.

Tos dvi savaitės buvo pačios laimingiausios mano gyvenime, nes sugalvojau, kaip atsikratyti į mano gyvenimą įsibrovusios ypatos, kuria mylėjau ne ką mažiau, nei stiklą gero, pačios puikiausios rusies romo.

Stovėjau prieš veidrodį nuogas, badžiau į atspindį ir juokiausi. Visuomet buvau įsitikinęs, jog jei iš savęs nesityčiosiu, ta už mane padarys gyvenimas su savo nepermaldaujamomis grimasomis, likimo pirštais. Kuomet į mane įsibrovė Tamara, buvau pasiruošęs. Nepaaiškinama jėga tris dienas prieš jai pasirodant horizontuose, traukė lyg magnetas veidrodžio link. Nusimesdavau drabužius ir žiūrėdavau į gremėzdišką kūną. Buvau pakumpęs, išsprogusiomis gyslomis ir šiek tiek pilvotas vyras informatiko povyza, tačiau moteris prie manęs traukdavo skvarbus žvilgsnis ir sodrus, vyriškas balsas.
Prisimenu, vaikystėje, kuomet tėvas, beraškant sode obuolius, pakaušin įsodino supuvusio vaisiaus gniutulą ir greitai išbėrė:
- O dabar atsisuk. Žiuri į mane? Gerai. Štai ką pasakysiu. - abejingai kasydamasis pakaušį, jis žvelgė mano pusėn, tačiau aplenkdamas mane, įbedęs akis į tolumas, kažkur tarp raudonose dėmėse paskendusio miško ir nudžiuvusio ąžuolo šalimais kaimynų sodybos. - Esi nevykėlis. Nevardinsiu, kodėl, pats matai. Motina nuolatos man kartodavo, jog lyderiauji labiausiai nenusisekusių jos gyvenimo nutikimų suvestinėje. Visą laiką troškau sūnaus ir negaliu suvaldyti nusivylimo, žiurksodamas į tave.
Visą šį laiką spoksojau į žemę. Maniau, kažkas iš aukštai lygiai taip pat žiūri į mane. Mažą, bet ryškų. Tą akimirką supratau, kad niekas nestebi, niekam nerūpi, nes aš tiesiog nematomas, neegzistuojantis. Manęs nėra.
Tėvas tęsė:
- Bet, snarglėke, paveldėjai iš manęs gražų balsą. Avelės seks paskui tave, mekens ir neleis ramiai gyventi. Ir žinai, ką tu darysi? Mekensi kartu su jomis, tačiau visuomet įrodinėsi kažkam, o kartu ir pačiam sau, jog tik dulkinimasis jus vis dar laiko kartu. Pasakysiu štai ka: mylėk jas trumpiau, nei suvoksi, jog išėjęs pasivaikščioti ieškai jai gražaus paltuko.
Šiek tiek patylėjęs, lyg grumtųsi su kažkuo nematomu, pridūrė:
- O dabar nusivalyk puvenas ir rink obuolius. Nagi, ko žiūri? Dirbam.
Mano motina turėjo tris tėvo dovanotus paltukus. Jie kabėjo palėpėje lyg pakarti  siluetai, ir, rodėsi nauji, nė karto nepaliesti, neįsigėrę motinos kvapo.

(ištrauka)
2009-09-23 18:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-25 18:05
pilkė
O man atrodo - visai neblogai parašytas tekstukas. Ir pagrindinis personažas ryškus, ir situacijos vykusios. Ir kalba gera, jaučiasi savitumas. Gal kiek ne visiškai aišku - kas iš to. Bet juk ištrauka.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-23 19:40
kondensofkė
taip ir nesupratau, kodėl tu norėjai jos atsikratyt, jei mylėjai kaip "stiklą romo"... <čia adresuota pagr veikėjui tiesiogiai>

šiaip kažkoks nuta/ąsytas. pusę žodžių galima išmest, vadinasi daina nepavadinsi... bet nežnau, kažkaip ir proza nelabai. toks bloginis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą