Gėlė lede...

Gėlė lede
Tą rytą aš jau žinojau kas įvyks, tačiau nė kiek nesigailėjau, kad taip elgiaus. Bet kuriuo atveju tai būtų asitikę greitu laiku, nes aš buvau mirtinga ir kvaila asmenybė.
Aš apžvelgiau užšalusį ežerą, kuris tyliai niūniavo priešais. Šaltas vėjo gūsis sukedeno mano plaukus įveldamas snaiges. Aš tvirčiau susisukau į striukę ir pradėjau trinti savo pirštinėtomis rankomis žandus, kurie degė nuo šalčio. Vėl pradėjau žingsniuoti link ežero. Mama visuomet kartodavo, kad vidury ledas ploniausias ir aš galiu įlūžti, o tai ir buvo man tikslas, taigi daugiau nebedvejodama leidau kojom dirbti savo darbą.
Vos po kelių minučių aš stovėjau ant ledo, dengusio ežerą. Aplink traškėjo suledėję augalai, tarytum drąsindami. Pagaliau pasiekiau tą pačią vietą, kurioje vanduo pasiglemžė mano vienintelį brolį. Pajutau, kaip ašaros susikaupė akyse ir giliai įkvėpus pašokau į viršų. Prieš akis išdygo praeitais metais mano gyvenimą pakeitęs incidentas.
Man buvo vos dvylika metų ir dvi dienos, kai mes, aš ir mano broliukas Imantis, nusprendėme pažaisti ant ežero. Tai buvo saulėta vasario diena ir aš puikiai prisimenu, kaip mano brolis juokdamasis žaidė su sniegu...
Tyli ašara nusirito mano veidu ir susigėrė į šaliką, o aš nusileidau ant ledo. Garsus traškesys įspėjo mane, kad galiu įlūžti. Pyktis užliejo mano esybę, nes brolis negavo tokio įspėjimo, taigi aš dar kartą atsispyriau nuo netvirto paviršiaus.
Mano šešiametis brolis neturėjo progos net sušukti, kai permatomas ežero dangalas prasiskyrė po jo kojomis. Aš bandžiau jam padėti, tačiau bijojau per arti prieiti, todėl nubėgau pakviesti mamą arba tėtį.
Dar vienas garsus bei įspėjantis traškesys pasigirdo po mano kojomis ir ledinis vanduo plūstelėjo pro tarpelius apsemdamas kojas. Mano veidas buvo padengtas karštų ir negailestingų ašarų upeliais, kai aš pašokau dar vieną, be to ir paskutinį, kartą.
Kai mes, tėvai ir aš, atbėgome tenai jau buvo per vėlu. Imantis buvo giliai ereže ir tik gelbėtojai ištraukė jo trapų bei mėlyną kūnelį. Nuo tos dienos kaltės jausmas mane taip prislėgė, kad aš nebegalėjau nusišypsoti. Nesvarbu, kad aš bėgau kaip įmanydama pakviesti pagalbos, nesvarbu, kad visi tikino, jog tai – ne mano kaltė, nesvarbu, kad nešiau gėles kiekvieną trečiadienį ant Imantuko kapo. Vis vien daugiau nebesusitikau su draugėmis ir vengiau išeiti iš kambario. Galų gale, po metų, radau išeitį kirbinusią mane jau kurį laiką...
Vos mano kojos palietė suskilusį ledą jis pasidavė mano svoriu ir šaltos vandens rankos suspaudė mane. Iš nuostabos bandžiau įkvėpti, tačiau tik šaltas vanduo pripildė plaučius. Man pradėjo temti akyse ir mano galūnės ėmė tvinkčioti. Šalti gniaužtai plėšė iš vidaus, o aš pasimetus siekiau įkvėpti. Po kelių minučių aš jau nebegalėjau pajudėti ir vargiai suvokiau kas dėjosi, kai mano kūnas gimzdo gilyn. Aš paskutinį kartą pažvelgiau į viršų ir mano sąmonė aptemo galutinai, tačiau aš dar spėjau pamatyti gėlės žiedą užšalusį lede. Gėlės, kuria nešiau ant Imančio kapo...