Nuo miesto cukraus

Sulūžau ir išskidau
Kaip cukrus dvidešimt pirmam amžiuj ištirpau
Kodėl prisimeni tą prastą akimirką
Kaip lėlę gulinčią ant balto kilimo
O dykinėj bespalvėj tušio buvimo

Įlindai į vidų ir užstrigai
Kadangi visą kory išlaižei
ir lauksi kol nukris lašiniai
Nes pas raganą per ilgai užsibuvai
Eilutes ir skiemenis skaičiuoti liepei
Kadangi nuo mano rimo pavargai

Kaip miegantys milžinai
Tu miestą mano pulti sumanei