Pasaka „Kaip gintarėlis sveikatos ieškojo“ 5 dalis Medūzos vaišės

Įdomu, kada – ar greitai –
Jis Neptūną pamatys?
Jau užkąsti būtų laikas,
Juk išalkęs kaip žvėris!

Mato tik – lėkštėj drebučiai!
Jam, lyg tyčia, paruošti.
Regis, braškiniai – rausvučiai.
Sujudėjo! Jie gyvi?

Ne desertas... – Oi, medūza!
Ko į lėkštę įlipai?
Lyg žele... Suvalgęs būčiau.
Panaši esi, tikrai.

- Gintarėli, tu suklydai –
Ne lėkštėj – šalia lėkštės.
Nors tu svečias neprašytas,
Užu stalo prašom sėst.

Paragauki mano vaišių –
Visko pilna, ar matai?
Valgyk, stiprinkis, negaiški.
Sveikas maistas čia tiktai.

- Žodį pasakei įdomų...
Dėl sveikatos čia ir aš.
Noriu rast gelmių valdovą,
Savo bėdą jam nunešt.

Rodosi, nesirgti stengiuos
Ir teisingai maitinuos...
Va, tokių žolių tik vengiu,
To nevalgau aš namuos.

Neskanu, bjauru – nenoriu
Nei daržovių, nei sriubos.
Mėsainius ir dešrą storą
Kimšt galiu be paliovos.

Man – traškučiai, saldumynai!
Šokolado dar - kalnai!
Gintariukas nusiminęs –
Nieko gero nėr čionai!

- Tu nuo tokio „sveiko“ maisto
Imsi negaluot tuojau.
Reikia daug daržovių, vaisių,
Saldumynų – kuo mažiau.

Nors ir noris, akį traukia.
Juk mes galim atsispirt!
Jei esi protingas, drauge,
Tai nereiks nuo valgio sirgt.

Tortai ir pyragai – šventėms,
Su daržovėmis – draugauk.
Greito maisto reikia vengti,
Traškučius nuo stalo - lauk!

Valgė, gėrė gintariukas
Ir pasakė: „Kaip skanu! “
O galvoj mintis jau sukas,
Kur skubėti po pietų.

- Iš tiesų, nepagalvojau,
Kad daržovės taip gardu.
Ačiū, lik sveika, brangioji,
Pas Neptūną išvykstu.

- Imk mažytę aukso smiltį,
Mano vaišes prisimink.
Laikas jau nuo stalo kilti
Ir į jūrą plaukt tolyn.