Vieną kartą (nepasakysiu, nei kokioj šaly, nei kada tai buvo) vienišas darbininkas atliko darbus turtingam ponui. Kaip užmokestį jis gavo tris drobinius maišelius. Žmogus liko nustebintas tokio atlygio:
- Kas šiuose maišeliuose? - klausia jis.
- Pareik namo ir atrišk vieną patikusį maišelį, - liepia ponas. - Kitų jokiu būdu neliesk, nebent jaustum, kad tau labai negera...
Žmogus žinojo, kad tas ponas yra keistuolis, todėl padėkojo ir nuėjo namo. Pirmame maišelyje rado visą sumą uždirbtų pinigų. Kitus du pasidėjo, nutaręs jų neliesti.
Kartą žmogui buvo labai liūdna. Nerado sau vietos, visa aplink rodės nyku. Prisiminęs keistojo pono žodžius, atrišo antrąjį maišelį. Jame rado Džiaugsmą. Po to kurį laiką gyveno ramiai. Tačiau negandos neapleido žmogaus. Praėjus keletui metų, jis atsibudo, jausdamas tuštumą. Nežinodamas kitos išeities, atrišo paskutinį maišelį, kuriame buvo Meilė. Nuo tos dienos jo gyvenimas buvo visoks: ir liūdnas, ir džiaugsmingas. Tačiau niekada jis nebuvo tuščias. Meilė užpildė jį.