Sekanti pakopa

Iš praeitos dalies:
- Kas gi yra? - tarė Janė.
....


Rajus susijuokė, paėmė jai už rankos, ir ji susigraudino, tarytum lyg kokia maža mergaitė. Dabar ji stovėjo drėgnom akim nuo ašarų, šiltu mielu veidu, ir atsiminė, kai jie susitikdavo atostogų metu kur nors kaime, pievose, prie medžių, tai namuose. Tai nieko nereiškė tada - bet dabar ta mintis sujausmino, ir taip stipriai, kaip muzika paveikia sielos esybę, kada prisiliečia. Kelionės metu stebėjo pravažiuojančius miestus ir kaimo gamtovaizdžius, kur dirbo žmonės, ir visai ji nemiegojo, viskas buvo taip keista ir nenatūralu. Kodėl ji neįstengia atsikratyti praeities? Kodėl jie priklauso tik jai ir yra tokie varginančiai sunkūs? Koks įvyktų stebuklas, jei kiekviena jos smegenų ląstelė prisirptų iš naujo, kaip vasarą gėlės žiedas, nubudęs iš bjauraus susinaikinimo! Beveik kasnaktį jautė tarsi smarkų vėjo sūkurį, lyg stulpu pastojusį jai kelią, ir kentėjo nuo tokio savo kvailumo, kad negali jo įveikti. Jėgos seko vis labiau, priešintis nebuvo kaip, nežinojo ką toliau daryti, nebegalėjo daugiau ir šokti - taip tapo nuvargusi.
Rajus įsivedė ją į namelį, matėsi, kad tikrai jos laukė ir ruošėsi. Lova stovėjo gražiai paklota, stalas apkrautas maistu, laukinių gėlių puoštė mirko vazone. Ši mergina, dabar jau moteris, jam patiko nuo vaikystės, o paskutinis išsiskyrimas buvo ypač sunkus. Bet ne, jis nė karto jos nepalietė ir niekados nepametė galvos, nei karto jos nebučiavo. Tiesiog, dievino praleistas kartu akimirkas.
- Tu nelaiminga? - kiek vėliau paklausė, kai jie įsišnekėjo.
Ji suniurnėjo kažką atsakiusi, tada liūdnai nusišysojo. Šis klausimas atrodė jai daugiau nei bauginantis, net nežinojo kaip į jį atsakyti.
- Dabar čia pas tave viskas priešingai. Kas kėlė rūpestį, išgaravo su lig ta akimirka, kada išlipau iš autobuso, - kiek sutrikusi dabar nutilo. - Tikriausiai atvažiavau be reikalo. Pagalvojau, kad pabėgti iš namų būtų pats tas, bet dabar, nežinau, - dirbtinai nusišypsojo.
Paskui jie išėjo pasivaikščioti. Buvo šilta, labai tyku, visi vasarnamiai stovėjo paskendę tamsoje, viduje jų niekas nenakvojo, languose galėjai įsižiūrėti tik mėnulio šviesos atšvaistus. Kiek baugi ramuma, regis, dabar tvyrojo ore, ir juoda lyg anglis šniokštė jūra; kalbėjo tik sau suprantama kalba.
Jai norėjosi trumpai akimirkai sustoti ir Rajų apkabinti, bet tai buvo bloga mintis, ji mąstė. Taip jis tik pagalvotų, kad ji silpna ir lengvai sutriuškinama, bet kokio mažo impulso. Ar tai reikalinga?
- Dėkoju, kad mane priėmei.
- Tai nesvarbu.
- Tarsi žinojau, kad viskas bus taip, jutau, kad patiks.
Jis buvo patenkintas, kad Janė ištarė tai. Iš tikrųjų čia puikus vaizdas. Ši pakrantė buvo ta vieta, kurią jis mylėjo, galbūt labiau nei save, o tie maži vieniši namukai suteikė kažkokio ypatingo jaukumo įspūdį. Romantika? Atsiskyrimas nuo išorinio pasaulio? Jis labiausiai to bijojo, kad taip galėtų būti, tokiame tolimame užkampyje. Tačiau čia jautėsi pilnas, - galėjo piešti ir dirbti niekeno nekliudomas, pats sau būti suprantamas arba ne, jo sėkmė nepriklausė nuo to. Ji, taip sakant, čia buvo jam visai nereikalinga bei nesvarbi. Nors paveikslai liejosi vienas po kito, jis svarstė, kam jie, kuriems galams?
Rajus tamsoje nuraudo, įkvėptas savo paties.
- Gali gyventi pas mane kiek nori. Aš ne ta prasme, kad būsi man skolinga. Tu suprasi, kada ateis laikas.
Kai jie sustojo prie vandens, ją ėmė krėsti drebulys, šiurpas, pasąmonė ją varžė, pasaulis, apie kurį ji negalėjo niekam pasakoti. Galvojo: jeigu panorėtų, galėtų tapti nebyle - kad tik nereiktų niekados kalbėti. Ir vėl mąstė, kad praeitis, tai maždaug tas pats, kaip nepavykusi fotografija, ją gali sudeginti ir paleisti pelenais vėju, kad niekados netektų į ją daugiau žiūrėti, bet jos nepamirši tikrai egzistavus. Dar prieš keletą mėnesių ji lankėsi pas gydytoją, ir jis sakė būtent taip, viskas gydoma terapija ir vaizduote. Bet ką gali patarti tau visiškai svetima būtybė? Netgi su pasipiktinimu atsiminė paskutinius seansus, po kurių išeidavo paveikta nemalonios permainos, kuri vyko pernelyg greitai, kad ji suvoktų jos naudą. Po dešimties seansų, ji žinoma pasveiko. Kaip visada, psichoterapeutas rekomendavo jai grįžti, kas nutinka su bet kuriuo iš pacientų, kada baigiasi gydymas. Kažkas ima ir suriša lyg tvirtomis rankomis - du skirtingus polius, amžiams. Bendros paslaptys?
Rajus mostelėjo link namelio, ir rimtu balsu tarė:
- Tau reikia gerai pailsėti ir išsimiegoti. Aš būsiu šalia, kitame namelyje. Nenoriu tau ilgiau trukdyti. Eime.