Rašyk
Eilės (73825)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10430)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (8)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šokėja, Janė Milutė, persitempė ir jai pakriko nervai. Kartą vakare, gerdama kavą, ji sėdėjo balkone ir skaitė. Tuo metu apačioje miestas buvo pilnas žmonių, triukšmo, nebuvo jokios ramybės, blyksinčios reklamos ir šviesaforų šviesos degė kiaurą dieną ir naktį: visi skubėjo kažkur ir visada. Jonė užmerkė akis. Staiga jos krūtinėje suvirpėjo palaimos jausmas, iškilo vaikystės prisiminimai. Ji, Janė, dar visai maža mergaitė, smailianosė, šviesiaplaukė šiaudinukė, sėdinti senelio glėbyje, jam ant rankų, - abudu susiglaudę, labai toli nuo miesto, kur nėra jokio mechaninio judėjimo, o tik vienkiemiai, daržai ir sodai, prisirpę rūgščios uogos, aukštos varpų galvos, jai pasidarė gera, bei malonu. Taip ji sėdėjo nežinia kiek laiko, kol pasidarė šilta, saulė palietė jos odą, blyškius skruostus ir rankas. Janė nusišypsojo, net bandė nusijuokti, kakta išsitiesino, bet čia viskas baigėsi. Ji netyčia atsiminė sunkiai praleistus mėnesius ir dienas, ir tapo nebepanaši į save. Suprato, kad tai ilgiau negali tęstis. Padėjo knygą į šalį, surinko telefono numerį, o kai kažkas atsiliepė, atrodė, liūdesys išgaravo, ji tapo vėl linksma.
Po pokalbio, dar kurį laiką ji judėjo po kambarį pirmyn ir atgal, jos veidas buvo sunkiai įskaitomas, tik vėjo gūsis šnarėjo aplink jos plaukus ir kojas; ne tas vėjo gūsis, kuris užpuola ant kalnų, o tas, kuris sukurtas pačio žmogaus, būna lengvas ir švelnus, nematoma oro srovė. Janė skubėjo. Išrausė rūbų spintą, į lagaminą susimetė reikalingus daiktus, tada paskutinį kartą atsisveikino su savo kambariu. Nuėjo į balkoną, pažvelgė žemyn, į gatvę, įsikibusi į jo turėklą. Šiame Londono bute ji turėjo tai, ką ilgą laiką dievino - kiekviena diena yra nauja ir laisvai pasirenkama. Bet šią akimirką jai to nereikėjo.
Paprasčiausiai, ji pavargo.

Atvažiavo autobusas ir ji nuvažiavo. Paskui, kažkur sulaukusi kito, išvyko pas savo buvusį vaikystės draugą, kuris senai jau kvietė ją pasisvečiuoti. Jis gyveno už kelių šimtų kilometrų, šalia jūros ir kalnų, vasarnamyje. Praeitą vasarą, kada jis tris mėnesius piešė ir leido dienas vienas, ėmė jai ir paskambino. Janė tuo metu daug šoko, treniruodavosi iki vėlumos, savaitgaliais jos laukdavo pasirodymai, tad jai trūko laiko. Tačiau dabar regėjo tarsi išsigelbėjimą, tame mažame miestelyje prie jūros. Atrodė, kad niekados daugiau į miestą ji nebegrįš, atsikratys praeities ir prisiminimų, ypač naktimis, ir nebegrįš.
Jūros pakrantė atrodė tuščia ir pilna amžinybės: truputėlis smėlio, pabalę akmenys, kriaukelės, liūliuojančios bangos, žalsvos ir putojančios, drėgmė ir vakaras kalno papėdėje - tai toks nuolatinis čia veiksmas, bei gamtos judėjimas. Saulė slinko į apačią, jūros horizontą, liniją tarp dangaus ir žemės, dar buvo pakankamai šviesu. Ji išlipo iš autobuso, ir pirmiausia patraukė link jūros. Ant kranto išsirikiavę į vieną liniją stovėjo skirtingų spalvų nameliai. Visi kaip vienas to pačio dyžio ir aukščio, lyg kokie broliai spalvų karalystėje, atstumu nuo jūros maždaug dvidešimt metrų. Kiekvienas jų stovėjo šalia vienas kito, turėjo iš jūros pusės įjėjimą, vieną nedidelį langelį, visi lygiai vienodai. Pasitaikydavo, kad žmonės juose pasilikdavo nakčiai, tačiau daugelis laikė tai menkniekiu - naktį prie jūros šalta. Taip pat, namelyje tilpo tik viena lova ir staliukas rašymui.
Rajus sėdėjo ir laukė Janės. Devintą valandą vakaro ji pasirodė melsva suknele ir su lagaminu rankoje, ėjo jūros pakrante, aiškiai apie kažką užsigalvojusi, ir nieką aplinkui nekreipė dėmesio. Nuo vandens kilo drėgmė, telkėsi į debesis, vos velkamus vėjo.
- Ir kam tu manęs čia lauki? - paklausė, kada priėjo.
Tamsūs šešėliai pasirodė virš jos akių, stovėjo ilgakojė, liesa, šiek tiek prasižiojusi, visai nepasikeitusi. Rajus net nežinojo ką atsakyti. Taip senai ją matė.
- Kas gi yra? - tarė Janė.

2009-09-21 18:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-22 11:19
pilkė
Vėl pabarstei gražių gabaliukų, tik labai norėtųsi tekstą pratęsti į abi puses. Jaučiasi, jog leidus tekstui "pastovėti", subręsti, galėtų išeiti labai geras kūrinys. Bet taip retai būna :) Gal kada nors šitas gyvas personažas šoktels į kokį kitą kūrinį kitu pavidalu :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-22 08:25
Varinė Lapė
O man atrodo pritrūko čia teksto "vinies" - intrigos, įvykio.Čia įvykis tik tiek, kad Janė nuvažiavo pajūrin pas draugą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-21 20:27
Valdovė
Neblogas kūrinys.:))Man patiko darbas.Tikrai jį galima skaityti.Sėkmės:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-21 19:56
begemotas
kartą begemotas savo kaimynę pavadino Jane.regis tai buvo antilopė, ne gazelė, o veikiau gnu, bet ne apie tai. kaimynė mandagiai atsakė, kad ji ne Janė, o Janina. tai tiek asociacijų su tekstu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-09-21 18:36
EyesTrueDe_Lies
Atsiprašau, palikau klaidų. Neteiskit per daug.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą