Pasaka „Kaip gintarėlis sveikatos ieškojo“ 3 dalis. Švaruolė krevetė

Prieky laukia ilgas kelias...
Ar pasveikti jam pavyks?
Gintarėliui ant bangelės
Vėjas švilpia pro ausis.

Tik staiga kažkas šeriuotas
Jį nubloškia nuo bangos –
Švysteli krevetė šluota,
Na, ir kad nusikvatos!

- Aš maniau, kad šičia šiukšlė.
Gintarėli, tu nepyk.
Ir buveinę mano kuklią
Tu, mielasis, aplankyk.

- Aš ne šiukšlė – gintariukas.
Nelaimingas, nes sergu.
Neskaidrus jau, lyg aprūkęs...
Pas Neptūną aš vykstu.

Tik jisai išgydyt gali –
Štai kodėl pas jį skubu.
Ar, praplaukdama pro šalį,
Nematei tu jo namų?

- Ne, tikrai, regėt neteko...
O ir laiko neturiu –
Tu tiktai užmeski akį,
Kaip visur čionai švaru.

- Taip, labai tvarkinga viskas.
Niekur nemačiau švariau.
O kaip tavo dantys tviska!
- Nes aš juos kasdien valau!

Ir prausiuos kiekvieną rytą,
Plaunu aš dažnai rankas.
Juk švaros, tvarkos, brolyti,
Jokios ligos nepakęs!

Jos mane todėl ir lenkia –
Kaip ridikas aš sveika!
Duoki, gintarėli, ranką,
Leisk parodyt tau kai ką.

Vedasi vidun krevetė
Gintarėlį pro duris,
O ten skaisčiai spindi, šviečia
Stebuklingas šepetys!

Aukso kotu pamojuoja
Ir prabyla taip jisai:
- Jei tu ko ir nežinojai,
Tai dabar tikrai žinai,

Kad švaros laikytis reikia
Rytą, dieną, vakare.
Kad švarus tik būsi sveikas
Ir nesirgsi niekada!

Duosiu aš tau aukso smiltį,
Tik, žiūrėki, nepamesk.
Niekad mūsų nenuvilki –
Ką išmokai šičia – tęsk.

- Ačiū, šepety, krevete,
Atskleidėt daug paslapčių.
O dabar man reik skubėti,
Juk Neptūną rast turiu!

Antrąją smiltelę spaudžia
Rankoje stipriai, stipriai
Ir, nors jūra pasišiaušus,
Lekia – tyška tik purslai...