Pušelyne

Iš už miško saulė kyla,
Kas čia drumsčia ryto tylą?
Musė žvalgos į šalis.
Miau? Ir ką čia pamatys?

Aukštos pušys galvas kelia.
Pilna vietos čia paukšteliams
Ir skraidyti, ir giedoti,
Patupėti ir miegoti.

Pušyje prie pat viršūnės
Antis Klykė drevėj tūno,
Peri savo vaikučius.
Renčia kiek žemiau namus

Genys Tuksis – sanitaras.
Kik – ki – ki, kas kartą baras,
Kai užpuola įžūliai
Žalią medį žievgraužiai.

Tuksis - jaunas jaunikaitis,
Ieško sau pačios sukaitęs,
Tarškina sausa šaka.
Gal ne vyras aš, ar ką?

Ki! Puikus jaunikis būsiu:
Lig pakaušio juodi ūsai,
Mano švarko nugara
Žiba saulėj kaip smala,

Marškiniai balti kaip sniegas,
Dar tokių neturi niekas.
Ir namučiai jau baigti.
Kik, ki, ki, ki, ki, ki, ki.

Ki. O raudona kepurė?
Irgi nieks tokios neturi!
Bus ir kalvė prie namų.
Nenumirsime badu!

Musinukė  inkilėly,
Mikė pernai jį įkėlė,
Klosto patalus pūkų,
Kad vaikučiams būt smagu.

Išsipusčius pilką rūbą
Pagiedot iš ryto skuba:
Cit, ci-si, ci-ci-cii, …“
Ci-si, cii, cit, ci, ci.

Ir varnėno yra būstas.
Ką jis daro? O gal plūstas?
Tarpais kniaukia, tarpais loja,
Tarpais net sukudakuoja!

Miau, gana tvorom lakstyti,
Jau seniai nesu mažytė.
Murrr, tikriausiai bus smagu
Pasikarstyt tarp šakų 

Ir varnėną, tą plevėsą
Miau, pamokyti galėsiu.
Kai pasieksiu jo namus,
Pagaląsiu nagelius.

Medį žvilgsniu išmatuoja
Ir kamienu nušuoliuoja.
Jau varnėnui ne juokai.
Ulba – būkime draugai.

Nekliudyk mano namelių,
Greit turėsime vaikelių.
Ir pačiutė ir vaikai
Pagiedosim tau gražiai...

Na, o Musė išdidžiai –
Man nerūpi tie vaikai!
Kelia uodegą stulpu
Ir artėja pamažu.

O močiutė Musę bara,
Kam paukšteliams eibes daro.
Muse, Muse, negražu,
Skriaust negalima mažų!

Lipk iš medžio kuo greičiausiai!
O kaip lipti?! Musė klausia.
Juk dar niekad nebandžiau.
Neišlipsiu niekaip, miau!

Kai tik lipt žemyn pradėsiu,
Stačia galva nugarmėsiu.
Tad iškelkite, prašau!
Ir piktai sukniaukia – miau.

Nors riesti mano nageliai,
Tik į viršų kopti gali.
Jeigu niekas nepadės,
Medyje nakvot reikės!

Tai nakvok sau, jeigu nori,
Ištaria Močiutė oriai.
Jeigu į medžius lipi,
Mokykis išlipt pati.

Reč, reč, reč, reč, koks čia barnis?
Šaukia kėkštas mėlynsparnis:
Slėpkitės visi greičiau!
Skrendant vanagą mačiau!

Visi slapstos, kur išmano,
Tiktai Musė, varge mano,
Nebežino, ką daryti...
Kaip tą vanagą nuvyti?

Pliauškina delnais Močiutė
Ir Senelis po truputį,
Pui! Pui! Šūkauja abu.
Manot – vanagui baugu?

Slendžia per dangaus mėlynę.
Musė kniaukia nusiminus:
Miau, aš dar tokia jaunutė,
Ir dabar turėsiu žūti...

O varnėnas tyliai sako:
Netupėk tiktai ant tako,
Bus po inkilu saugiau.
Musė padėkoja – miau,

Įsitaiso lyg po stogu
Ir nebus jai nieko blogo:
Vanagas nepamatys,
Tuoj baigs ratą ir nuskris.

Vėl atgijo pušelynas
Ir darbų kiekvienas imas
Iki šiol nepabaigtų,
Tiktai Musei nesmagu.

Graužėsi ji visą dieną,
Miau, kam gąsdinau varnėną?
Jis pasielgė kilniai,
Miau, o aš? Taip negražiai!