Išeiti bijau

Užsimerkusios žemuogių akys. Galvas lenkia vos gimę ąžuolo sūnūs. Bridimas per samanas, sunkiau nei per pusnį.  Savo genijaus atradimas ėjime,
kiekviename žingsnyje. Užduodžiu jos kvapą, jinai šalia. Tą būseną vadinu artumu, kai pradedu maišyti pojūčius, - rodos užuodžiu, o iš tiesų regiu
žemuoges ant jos medžių šešėlius vagiančių plaukų, atrodo regiu, ir vėl suvokiu, kad užuodžiu, liečiu, o iš tiesų ragauju jos odą, pieno spalvos.
Kartais jaučiu kartėlį. Beveik visada.

Jinai eina priekyje, gal skuba. Nežinau, kur ir kodėl. Nenoriu žinoti, jaučiuosi kaip vaikas. Stebiu jos kojas. Ne geidulingai. Net keista. Prisimenu aną vakarą, kai apmusijusio žibinto šviesoje, tuščioje gatvėje,
mirgėjo jos kojos. Taip svaiginančiai atrodė. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kad ant jos skraido naktinio drugelio šešėlis. Drugelis ieškojo šviesos žibinte, o gal ten šilčiau. Nesu įsitikinęs, kad naktiniams drugeliams reikia šilumos. Apmusijusio žibinto. Jinai skuba, traukia
paskui save pasmerktąjį.

Galėčiau negyventi, kad tik Tu gyventum.
O kam tada man gyventi. Jei tu būtum nebe čia. - Aš svajojau, kad ji taip atsakytų. Bet ji vangiai pravėrė lūpas:
Būk geras, nutilk.

Man nusibodo miškas. Ir tos žudikės kojos priešais mane. Žudikė. Žudikė. Žudikė. Žud...

O Dieve, koks čia oras. Kaip muzika! Dieviškai gražus, neapčiuopiamas. Kaip gera, kad jį gali jausti ir aklas, kurčias... O juk muzikos kurčias negirdi!

Aš nieko negaliu jausti. Išskyrus Tave. Tampu invalidas. Žemuogių kvapas, žemuogių akys ant odos pieno spalvos. Drugelio šokis. Šešėliai, šventas artumas.
Neteisinga taip, juk ne pats pasirinkau tokią mirtį. Lėtą ir skausmingą.