Rausvas rytas

Ji blaškosi it vėjo papūstas lietus,
Ilgą kaklą dengia šilko skara.
Ta nenurimstanti jūros banga,
Vis griūva arčiau, dar  arčiau...

Toks jausmas, kad grįžo manęs,
Šios nenuoramos jūros žvaigždės.
Pikti jos nasrai, tasi šaukia, kaip laukia
Akimirkos tos, kai nugriūsiu nuo žemės brangios.

Kyla po truputį saulė rausva,
Šypsosi man mėnulio šviesa.
Išeinu, kad sugrįščiau, o kai grįšiu
Vėlei išeisiu, kad manęs nepamirštų...