Šiurkštus ryto bučinys

Tiesiau ranką į dangų, bandydama dar pagauti tą lekiantį paukštį, bet sučiupau tik už uodegos. Ji nutrūko, o aš nusiritau link dar vienos mėšlo krūvos.

Prie MAXIMOS susirinkę draugai pamažu laižo ledus.

  „ Iš kur žinai ką jie ten daro? „ o dar ir nežinoti galima..?

Kniaukimas laižo apmusijusias sienas ir šiurkšiu savo paviršium pažadina mano užsimiegojusią sąmonę. Dar ne vienas jų užsuks, paskutinei savo kelionei link didelio kelio. Lyg prieglauda, medinė daržinė, po savo sparnu jau pakišo ne vieną bedalį, kuris nesugebėjęs atskirti šakių nuo grėblio pakibo ant kalnieriaus. Su susivėlusiais plaukų gumulais, išrauti mėsos gabalai  apspitę musėmis, o iš supuvusių žarnų lenda kirminai, skleisdami mirties dvoką dar gyvam esant. Ieškodamas pagalbos pas savus, sulaukė tik išdrąskytos gerklės ir paleistų pūkų kuokštų.

Pagunda dažniau būna pražutinga, o, rodos, juk ranka lengvai pasiekiama.  Kriaušės, prinokę ir trykštančios sultimis. Kabo, štai, virš galvos, taip spindi saulėje jų paraudę šonai. Išsirinkau pačią gražiausią, lengvai pragraužta skylute, čiupau ją ir suspigusi iš skausmo mečiau vaisių iš rankų. Zyzdama iš nepasitenkinimo sutrugdymu pro angą išskrido geltonas, dryžuotas plėšrūnas, toks mažas ir toks pavojingas.

Sugraibęs paskutinius pinigus Paulius nulėkė prie MAXIMOS. Žinojom, kad šiandien pamokose jo jau nebebus, taigi, sukūrėm istoriją, kad jį išsivežė mama, nes jo senelė prastai pasijautė. Taip, sutinku, istorija tikrai pasenusi, bet mūsų auklėtoja tokia, jog patikėtų ir tuo, kad mūsų namų darbus šunys suėdė, todėl be baimės pradėjom pasakoti, kiekvienas dar ką nors pridėdami. Negaliu atsidžiaugti tokia draugiška klase, jaučiu, mes ir samdomą  žudiką paslėptumėm savo būryje.

Vargšas padaras nebesugebėjo paeiti, tik raitėsi po kojomis ir gailiomis akimis žvelgdamas į mane staugė klaikiu balsu. Prisiminiau dar pernai partemptą akmenį, buvusį ganykloje. Paėmiau jį už priekinių letenėlių, nes užpakalinės buvo jau beveik nupuvę. Jis šnypštė ir kniaukė gailiais, tikjam suprantamais, žodžiais. Katinui siaubingai skaudėjo, bet, manau, jis pasitikėjo manimi. Jautė, kad aš jo nenuskriausčiau.

Po poros dienų pastebėjau Pauliuką besitrinantį prie tualetų. Priėjusi pamačiau, kaip nevalingai trūkčioja jo rankos, veidas persuktas, pamėlęs. Prisitraukęs mane jis pašnibždėjo į ausį. Susitarėm, kad palauks manęs toje pačioje vietoje, nes bijojo, kad jo nepamatytų auklėtoja, kurios pamoka mums dabar kaip tik buvo. Visi susimetė. Išėjo pakankamai. Palinkėję sėkmės ir dar liepę kai ką perduoti, bendraklasiai išlydėjo mane liūdnais, susirūpinusiais veidais.

Nutysusi jį už namo dar girdėjau gailų miaukimą, maldavimą padėti. Aš mačiau tik tą siaurą tunelį plačiam kelį, nes dabar liko tik jis. Užsimojau ir iš visų jėgu tėškiau jo galvą į akmenį.