uždek lemputę

Jau švinta, tik protas aptemo
žvelgia į stiklo, lyg į šulinio dugną
ir bando paskęsti sielos gelmėse

Bando duoti gyvenimui prasmę
lyg vardą davė vos gimus.
Naršo atsiminimus ir vis tinkamos nesuranda

ir siužetas kaip visada toks pats:
dugnas, mirtis, rytas
o kaip nešvito, taip nešvinta.