Lietuviška geiša

Ji eina basa per pakrantės smėlį.
Jos plaukai palaidi plaikstos vėjy.
Atsisukus per petį nusišypsos –
Laikas tą akimirksnį sustos.

Ji grakščiai kresteli galvą -
Plaukai atidengia nuogą kaklą.
Ugnis pulsuoja jame,
O vyrų širdys ištirpsta geisme.

Vyrų moterys, piktos it širšės,
Norėtų pulti, pasmaugti, sudeginti...
Bet tik stovi įsmeigę pavydžias akis
Į Nueinančios kojas dailias...

Ji eina basa per pakrantės smėlį.
Nesustos, nekalbės, gal tik nusišypsos.
Ir nueis... į visų  išsvajotą rytojų...
Negailestingai  palikus vyrų širdis vaitoti.

Ji eina... lengvai, gracingai...
Ji eina... Iš Jos sklinda beprotė ugnis...
Bet dar niekas nebuvo pažvelgęs į Josios akis...
Ir niekas nematė ašarų riedant tamsiom naktimis...

Išdidi.. Vargšė mergaitė.. Porceliano lėlė.
Ji visų ir visiems...
Bet tik pasigrožėt...
Meilės dievaitė... Ne šiam pasauliui skirta...
Tad eina Ji per pakrantės smėlį...
Basa...
Palaidi plaukai plaikstos vėjy...
Širdy dega ugnis...
Išdidi.
Lietuviška Geiša.