Andriui

mano tamsus paveikslas
užslinkęs viršum boružės
sliekas baimė mano
vaiko kraujagyslė akyje
šitas ruduo toks
panašus į pavasarį
kai pūvančių lapų kvapas
skverbiasi alveolėmis
išsiskleidžiant plaučiams
kai išgirstu
kruviną pakylėjimą viršum
vandens ir mėsos, virš savo
pačios šešėlio, savo
tokio įprastinio kvėpavimo

pasilenk ir susemk
savo buvusio būsto nuotrupas
mėsgalius, vandens balutes ant
žydro nusenusio kavinuko geriam
dabar su tavim švelnią rugpjūčio kakavą
tavo kūnas begėdiškai mėgdžioja
gražiausiuosius mano potėpius, o
tada nueini ten kur niekas į ten
kur esi beveik nepasiekiamas