Salentas

SALENTAS
Fotografijos, kurių negalėjau padaryti

I
Gallipolis

Jonijos jūros pakrantė prie Gallipolio miesto,
pilis tartum išsižergusi tarantula (1)
šoka picika (2) piratų palikuonims.
Siauros gatvelės, grįstos akmenų kvadratais,
šventieji, gyvenantys namų sienose.
Čia pat, panosėje išdžiaustyti apatiniai
ir besiplaikstančios baltos paklodės
uždaruose kiemeliuose vėjui užsukti.

Gatvelėje vos telpa prasilenkti mašina ir turistas,
Virtuvės kvapai išsiteškia čia pat po kojom.
Močiutė, įkniubus į krėslą savo narvelyje,
Žiūri po Pietos kojomis, -
virtuvėje jos dviese,
jei neskaičiuoti mirštančio Kristaus ant Marijos kelių.

Dar pagalvoju, praeidama žvilgsniu,
kaip jos abi sutelpa tokioje mažoje virtuvėlėje ant Jonijos uolų:
masyvi skulptūra, - Marijos koja kaip dvi močiutės,
šaldytuvas ir stalas,
girdisi televizorius.

Tolėliau, judant namų sienos pavėsiu,
pamatau antro aukšto erdvioje terasoje
į turėklus atsirėmusią senjorą,
o už jos nugaros apsilupusią didžiulę freską.

Gal ji visą gyvenimą taip stovi,
nusisukusi nugara į viduramžių siužetą.
Jai tai įprasta tarsi sultingos kaktuso vaisių kekės už lango,
man – netikėtas, įstringantis Gallipolio sakinys.

Čiau, čiau, - bėga pro šalį žvali kaimynė.
Jos visos labinasi
tarsi freska ant sienos trupintų pelenus ne ant jų galvų.
Už lango garsiai verkia italiukas,
paleidžiantis mano atminties garso takelį –
išgirstu namie paliktų vaikų intonacijas.

(1 Tarantula – voras
2 Picika      - viduramžių šokis, dažnai virsdavęs isterija; buvo tikima, kad šokant žmogus išprakaituoja voro nuodus.)


II
Sant Isidoro miestelis prie Jonijos
(sekmadienis)

Marcate giorno.
Turgaus diena.
Išlipame iš autobuso.
Daugybė žmonių, mašinų.
Karštis trinasi į žmonių kūnus.
Už penkiasdešimt metrų Jonija skalauja akmenimis patręštą žemę.
Jūra atvirai mėlyna ir tyli, tarsi sriubos lėkštė prie mirusiojo lovos.
Daugybė smulkių šiukšlių konkuruoja su akmenimis.
Prekiauja tik juodukai, turkai.
Deruosi.
Neapolietiškos kelnės mano kuprinėje – 17 eurų.
Karšta. Bet ne taip, kad mirtum.

Fermata (stotelėje) laukiame autobuso į Torre Ulluzo.
Prieinu prie pagyvenusio vietinio žvejo, -
jo suraižytame, baltame plastmasiniame kibire jūros juodi ežiukai,
šalia krutančios kriauklės tarsi senutės, negalinčios įsitaisyti krėsle,
Klausiu, kas tai? - itališkai rodau į ežiukus.
Vyras šypsosi, nupjauna ežiuko galą, o gal galvą,
atveria, - raudonų ikrų žiupsnelis.
Skanaujame, - sūrokas skonis.
Sakome Mille gracia (labai ačiū),
traukiamės į pavėsį.

Didžiuliame žalio perlamutro autobuse sėdi vienas
juodaodis su berankoviais, iškrakmolyta marškinių apykakle,
masyvūs sidabriniai žiedai ant laibų pirštų sublizga visa savo galybe.
Mūsų pakeleivis panašus į Mauglį,
kuriam pabodo vaikytis gyvates ir meškas, - laikas į miestą.

Autobusas mus tarsi citrinas išspaudžia nutolusioje nuo namų vietovėje,
kur didžiausia įžymybė Torre Ulluzo.
Slenkame saulės deginama, kaktusais apžėlusia lyguma,
link bokšto ant skardžio, nusisukusio į vandens slėnį.
Kaktuso vaisius suleidžia adatėles į Odetos delną,
ilgam palikdamas įspėjimą,
ne viskas, kas valgoma, - liečiama.

Stovime ant uolų, nutviekstos Jonijos šviesos
ir sakome, - čia ta vieta, į kurią buvo verta keliauti.
Už mūsų: lauko baras Fico d‘India, garsiai groja,, PIATNICA“,
ilgas geltonų melionų laukas, kaktusų krūmynai.
Ir skardis,
skardis virš jūros,
įtaškinantis mažą ir laimingą sutvėrimą su šalto alaus skardine tarp delnų.


III
Torre Ulluzo

Sėdžiu prie vandens ant Jonijos uolų.
Tolumoje Gallipolis.
Jau porą valandų stebiu prieš akis besikeičiančias italų poras
ant iškilusios  vandenyje uolos plokštumos.
Du jaunuoliai.
Jis ją atsargiai liečia ne pilna plaštaka, delno briauna.
Kažką jai linksmai pasakoja. Gal apie bendradarbius.
Ji žiūri tarsi siena, kurią reikia užkariauti,
ir krapšto ant jo krūtinės spuogus.
Jis keliais pirštais romantiškai sukedena juos šlapius plaukus,
ji vėl išspaudžia jam spuogą
pasislėpusį tarp retų plaukų ant neaukšto vyruko krūtinės.
Ir taip visą pusvalandį.

Pasitraukus porelei nuo uolos, ateina keturiese.
Vienas atletiško, trikampio sudėjimo jaunuolis
pabrėžtinai rodo dėmesį mergaitiškas formas praradusiai merginai,
kuri tarsi ištroškęs kaktusas kabinasi savo plokščiomis letenėlėmis
į gražuolio delną.

Jūra mušas ir mušas į uolas,
lengvai liesdama savo sūriomis kaskadomis besikeičiančius kūnus.
Glaudžiuos prie uolos pavėsio,
prisimenu Airisės Merdok Jūrą,
kurios link leisdavosi senasis vyras ir stebėdavo jūrų pabaisą.

Girdint pūškuojančią jūros mūšą,
esant tūkstančius kilometrų nuo savo namų,
esu tūkstančius kilometrų arčiau Airisės,
ir laukiu jūrų pabaisos, artėjančios nuo Gallipolio,
tarsi anspaudo savo pase, -
nemirtingumas irgi turi pavidalus.


IV
Brindisi

Į Brindisi atvykome 4 valandą po pietų.
Miestas miegojo tarsi vaikų darželis per pietų pertrauką.
Negrai po vieną tysojo ant akmeninių suolelių
palmių pavėsio lepinamame skvere,
keli seniokai tarsi jautrios auklėtojos
akylai stebėjo traukiančius iš stoties
su iš paskos keliaujančiais lagaminais ant ratukų.
Skveru prabėgo besiblaškanti turistė,
judindama susisluoksniavusį orą, -
vėluoja į lėktuvą.

Miestas tarsi tuščia kriauklė.
Senamiesčio plytos, nusitrynusios sienos.
Visi pasislėpę už storų langinių.
Tik saulės persmelkti bažnyčių šventieji
svetingi tarsi tigrai, laiminantys savo maistą,
meldžiasi nenutrūkstama rožinio litanija.
XI a. mažytė bažnyčia, užsislėpusi kiemelyje.
Prie jos lūkuriuoja malonus turistas siauromis akimis.
Lumedi, - sako iš šoninės navos išlindusi senė su nusišėrusia,
purvinai balta kate prie šlepečių.
Mes suprantame, - juk pirmadienis.

Reikia išlaukti iki 18 valandos, kai atsidaro pastatų langinės,
vietiniai sujunda ieškoti maisto ir pramogų.
Slenkame palei sienas tuščiomis gatvėmis, pavėsio vergės.
Laikrodis artėja prie sei (šešių),
skimteli raktai į spynų širdis, veriasi langinės, šurmulys po truputį sugrįžta į gatvę.

Sūri pesto su duona ir alus skverelyje ant suolelio prie storo medžio.
Iš už kampo pasirodo laibas italas ir pradeda šokinėti į viršų.
Pasiūlo pailgą ploną daiktą nuo medžio.
Ragaujame, saldus džemas su keistu prieskoniu.
Kai laibasis italas, išsišiepęs tarsi pernokusi figa, pasislepia už kampo,
Šokinėti pradedame mes, -
aukštai kabo eilės pailgų, panašių į pupas, tik tamsiai rudų figūrėlių.

Išlendame į pagrindinę gatvę, kuri tarsi užvestas mechanizmas,
Varinėja Brindisi kraują.
Traukiame link stoties,
atgal –
Į Lecce.


V
Porto Cesareo

Porto Cesareo – Palangos dvynys.
Pliažas.
Kūnai spiečiasi siaurame ruože tarp mūrų sienos ir jūros.
Smėlis nusėtas smulkiomis šiukšlėmis,
jaunuoliai rūko, bėgioja valkataujantys šunys,
moterys skaito žurnalus, jų vyrai nardo su vaikais.

Sinjorita su ilgu randu ant šono ir į uodegą surišta plaukų kupeta
gano savo penkiametį sūnų.
Ji ypač graži, kai apsirengia ilgą raudoną tuniką.

Italų moterys gracingos tarsi tuščiavidurės Minervos,
vyrai tamsūs,
vieni – karingų medžiotojų veidais,
kiti tarsi kalnų piemenys – švelnūs mamų sūneliai.
Pliaže šeimos susispietę po skėčiais nuo saulės,
vienas kitą blusinėja tarsi mieli orangutangai zooparke.
Senukai ištikimi savo senutėms.

Nardau akimis po veidus, ieškau bendrystės pavidalų.
Štai 13 senjorų netoli autobusų stotelės
būriuojasi aikštelėje, išbraižytoje mėlynomis linijomis,
ridena nedidelius kamuolius.
Plaukuoti pilvai kabo ant nusmukusių šortų,
akys tarsi linksmos žvaigždės spindi po išraižytomis kaktos kalvelėmis.

Vienas suskumba pozuoti mano atsivėrusiai trečiajai akiai,
tarsi nugalėtojas, negavęs laurų vainiko,
mojuotų seniai nujojusiam žirgui.

Šypsausi itališkai tarsi viską suprasčiau,
sakau Gracie (1) už mažytį plyšelį,
pro kurį matyti šių pagyvenusių berniukų
rūpestingos, juodai apsirengusios senjoros,
kaktusų vazonai kiemelyje,
senas mopedas, užvedamas vienu kojos mostu,
torre (2), prie kurio vaikščiota į pasimatymus,
ir ramus Jonijos vanduo, laižantis pėdų įspaudus,
kažkada paliktus ir mano.

(1. gracie (ital.) – ačiū.
2. torre (ital.) – bokštas. Viduramžių bokštų liekanomis (yra restauruotų bokštų) nusėtos viso Salento regiono pakrantės.)



VI
Santa Maria di Leuca 1
(Valentino kavinėje)

Norisi pakelti žvilgsnį nuo stalelių,
nuo plikų krūtinių,
kabančių tarsi alaus statinės pilvų,
nuo godžiai, kaip tik pietiečiai moka,
kandamų rustikų –
į viršų.

Žvilgsnį apskliaudžia varpinės bokštas
tylus Santa Marios di Leucos sužadėtinis.
Juodai baltoje atvirutėje –
įskulptūrintos Marijos procesija jūros fone, -
Vandens Marija, melski už mus dabar
ir kai kabosime ant savo gyvenimo krašto,
iš visų jėgų keldami žvilgsnį į viršų,
gal ir tada pamatysime dangaus varpinę,
kurioje varpą daužanti šviesa
paleis mūsų dulkes į mėlyną jūrą,
kur susitinka Adrija ir Jonija.
Tarsi galėtų būti kitaip.

Tarsi galėtų būti kitaip.

Tarsi negalėtum pakelti žvilgsnio nuo
Valentino kavinės oranžinio stalelio
Ir įsistebeilinti į Santa Marios Di Leucos varpinę.

Tuoj pat.

(1. Santa Maria di Leuca – kurortinis miestelis piečiausiame Salento taške, kur susilieja Jonijos ir Adrijos jūros.)


VII
Copertino 1

Išėjau vidurdienį per patį karštį į miestelį.
Plotai aplieti ryškia saule.
Namai, medžiai atkovoja iš šviesos
metrus slėptuvei.

Netikėtai radau atvertas kavinės duris.
Įslinkau.
Šiandien Žolinė.
Mergelė Marija buvo paimta į dangų.
Nuo pat ryto laukiu ženklų.
Bažnyčios varpai skambina kaip ir
kiekvieną rytą – kas valandą.

Garbanotas berniukas neša sklidiną iki kraštų vandens stiklinę,
Baro šeiminkas stebi
mano vienišą buteliuką ant stalo -
1773 m. Birra Dreher.
Šaltas.
Norisi atitrūkti tarsi nuo grandinės į dienos karštį,
slinkti siauromis miestelio gatvėmis,
jausti, kaip stipriai užčiauptos namų langinės vidurdienio valandą.

Žinau, už jų čia pat stovi apvalus stalas,
šventojo Pijaus masyvus paveikslas ant sienos,
kėdė, siuvinėta staltiesė, močiutės palinkusi figūrėlė.

Gatvele atbėga du vietiniai kiemsargiai.
Kairės ausys įlūžę perpus tarsi krakmolytos nosinaitės.
Galėtų būti vieno tėvo.

Čia daug benamių šunų.
Grįžtant naktimis į savo kambarėlį Copertino,
pamato iš tolo ateinančias centrine gatve,
kuris nors lapsi įlužusia ausimi iš paskos,
į šalutinę Via Milano, nesuka, -
ne jo teritorija.

Copertino valkataujantys šunys protingi,
nebaikštūs, moka džiaugtis trumpa kompanija
be užmokesčio.

(1. Copertino –  miestelis, kuriame gyvenome 3 savaites, yra Salento regione, 15 km. nuo šio regiono centro Lecces.)


VIII

Vidurdienį palmių tyla
Nubėga prakaito lašais tarp menčių.

Tvorų metalinės grotos
Neįstengia sulaikyti rožinių žiedų pirštų.

Kaktusų plaštakos su vaisių žiedais
Abejingos net saulei.

Tarsi Chimeros plaukai
Sanseverijos lenda į veidą.

Du balandžiai muštruotu žingsniu
Kinkuoja per bažnyčios kiemo akmenis

Link Šv. Džiuzepės koplyčios
Tarsi du vyskupai po rytinių mišių.

Saulė sukas ratu aplink bokštą,
Papuoštą balta Pietra di Lecce (1).

Šarvuoti gatvės žibintai
Kalba tik naktimis.

XVII a. paveiksle mirštanti moteris
Šaukiasi Šv. Džiuzepės užtarimo.

Koplyčioje dega dvi žvakės –
Nusidėjėlės iš XVII a. ir mano.

Ekstazės ištiktas protas
Braido po įkaitusio grindinio pastelę.

Kol aštuntą valandą nusileidžia saulė
Ir į miestą sugrįžta Festa del Mare.

Paverčianti dienos išbalintą paklodę
Vakaro bikini. Salve! (2)

(1. Pietra di Lecce – Lečės akmuo, iš kurio pastatytas visas žymusis XVII a. Lecces senamiesčio barokas ir kiti Salento architektūros šedevrai.
2. Salve (ital.) – klestėk..)


IX
Bari

Bari galėtų būti lietuviško šuns vardas.

Miestas Bari visu kūnu prisiglaudęs prie Adrijos jūros.
Uostas, ilga išdidi krantinė, platus pliažas.
Milijoninio miesto akys žiūri į vandens plokštumą.
Vakarais trykšta fontanai, primindami vertikalę pasaulio sandarą.
Romėnų šventyklos kolonos senamiesčio kiemelyje
džiaustančiam savo apatinius balkone
primena šachmatų figūrėles.
Turistas japonas skanauja kojų padais šventyklos akmenis,
jau pažįstamas iš Brindisi,
su kuriuo drauge lūkuriavome prie 11 a. bažnyčios durų
kažkurį Lumedi (1).
Ir jaunuolis su trikoju fotoparatui,
ryškiai tatuiruota viršutine kūno dalimi.
Susižvalgome.
Bežodė pažintis prie griuvėsių
iškalbingesnė nei tūkstantis soliut (2) užstalėje.

Šlifuojant vakarėjančio Bari krantinę
vėl sutinku jaunuolio su trikoju žvilgsnį
pravažiuojančios mašinos lange
ir vėl prasilenkdami nusišypsome.

Man patinka pažintys,
kurios ištinka akimirksniu,
tarsi gimtadienio žvakutės,
smingančios į minkštą torto masę ir tuoj pat sudegančios.

Bari daugybė rusų.
Rytietiškos bažnyčios,
popai su storapadžiais ir nugaroje besiplaikstančiom kaselėm.
Juodos sutanos tarsi sandoros skrynios užuolaidos
nepasiduoda Adrijos vėjui,
kuris jautriai glamonėja vakarėjančios krantinės žmones.
Jie lošia kortomis, rėkauja, bučiuojasi, žiūri į horizontą, dainuoja.
Jie išbūna visą ilgą vasaros vakarą atviroje erdvėje.
Ir tai yra taip daug.
Ir taip paprasta.

(1. Lumedi (ital.) – pirmadienis.
2. Soliut (ital.)  -  į sveikatą.)


X
Traukinyje į Neapolį
(važiuojant naktiniu traukiniu Lecce-Roma)

Du turkai visą naktį kalba paukščių kalba.
Aukšti balsai trukdo panirti į Vip ložės meditaciją, -
sėdime traukinio praeinamajame ant kėdučių,
kurios nepažymėtos ir svetingos su bilietais, bet be numerėlių.
Turkai lieja žodžius tarsi vyną iš Kanos ąsočių.
Vienas pilvotas, su balta birete, mažomis ausytėmis,
styrančiomis kepurės pašonėse.
Turko akinukai bando įrėminti apskritą veido balionėlį,
balti perlamutro dantys apytamsiame vagone
čaksi tarsi tik ką išsipraususio balandžio sparnai.
Ant kairiojo riešo – masyvus plieno laikrodis,
dešinysis - tarsi naujagimis įsuktas į vėrinių vystyklus,
ir ryškiai raudona kuprinė su mikimauzais tarp kojų
apvainikuoja turko mentalitetą iš pačios gelmės.
Jo pašnekovas – dredų bliūdelis ant galvos, ausinės.
Smulkaus ir malonaus veido.

Mano kairėje: jaunuolis, ryškai itališkas,
žaidžia kortomis kompiuterio ekrane
ir žiovauja tiesiai į veidą nematomam partneriui.

Laikrodis artėja link 3-ios.
Lipsime Kasertoje 4-ą.
Ir dar viena valanda iki Siuzanos Sontag Vezuvijaus,
Neapolio, kuris skamba tarsi saldus aguonpienis ant lūpų.

Į sausakimšą traukinio praėjimą
įsliuogia landus turkų draugelis ir nutupia ant apskritaveidžio galvos, - linksmiau.
Pagyvenęs vyras baltu kostiumu
ir kvadratiniais akiniais ant mėsingos nosies,
tamsoje panašus į stilingą Abuladzės Staliną, -
orus senjoras, išprašytas į praėjimą iš sėdimos kupe, kaip ir mes,
bando snūduriuoti apie kažką, ko aš visai nepažįstu.
Ir daugelis čia snūduriuoja man tolimą, paslaptingą pasaulį.

Netgi ta mergina, išsitiesusi ant praėjimo,
kurios šlaunies odą taip godžiai trynė jos aukštas,
pailgo veido su ožio barzdele jaunuolis,
ir kuriai aš maloniai nusišypsojau dar Lecces stotyje,
ta mergina, kuri galėtų būti panaši į mane prieš 20 metų,
šiandien yra nutolusi nuo manęs gyvenimais,
kurių jau nepasivysiu, kuriuos stebėsiu,
tarsi Marčėno juodą varną ant bažnyčios bokšto,
kol žvilgsnis sulies visa ką į
vieną neišnarpliojamą siužetą.


XI
Nepažįstamasis traukinyje Kaserta - Neapolis

Kasertoje persėdame į kitą traukinį.
Po valandos būsime Neapolyje.
Geltona Melinda kepurėlė per akinius įdėmiai mus stebi iš kampo.
Vešli keturkampė barzda dengia apatinę veido dalį,
akinių stiklai išdidina viršutinę.

Neapolis tarsi jauno mėnulio pažadas
matosi per traukinio langą.

Tunisietis varto Itališkų – lietuviškų pokalbių knygutę,
Bando ištarti p o k a l b i a i.
Jo kalbos instrumentai šią ankstyvą rytmečio valandą
nebuvo pasiruošę įveikti vienos seniausios Europos kalbos spindesio.
Padėjęs knygelę, mūsų atkaklus palydovas išsitraukia odekolono buteliuką,
va bono, sako, geras, pasipurškia rankas
ir pasiūlo mums padaryti tą patį.
Pakanka ir to kvapo, kuris sklinda nuo jo rankų
saldžiu, su muilo priekvapiu, aromatu.

Geltonoji Melinda nemiega.
Jaučiu įdėmiai seka mano akis.
Norėčiau pažiūrėti tiesiai ir tiriančiai, - nedrįstu.
Draugas tunisietis rodo savo vizą,
energingai kviečia gerti kavos, kai pasieksime miestą.

Iš kampo spingsinčios, akinių išdidintos akys man primena
jaunystės draugą fiziką,
kurio žvilgsnis, bučiuojantis be akinių, netekdavo patrauklumo ir jėgos.

Sustojus traukiniui, geltonoji Melinda čiupo mėlyną
beformį maišą iš tarpkojo, iki pusės prikrautą mantos,
ir pasišalino Neapolio šiukšlinu grindiniu.
Taip ir nespėjau suprasti, ar jis žiūrėjo į mane benamio žvilgsniu,
ar žvilgsniu žmogaus, tik ką nusileidusio nuo Himalajų viršukalnės.


XII
Neapolio stotyje, pro kurios stogą matosi Vezuvijus,
o pro kavinės langą – benamiai

Dvi Vezuvijaus kupros iš už stoties stogo, einant į tualetą,
tarsi du palinkę Atlantai, laikantys rytinio rūko skliautą.
Jų akivaizdoje slankioja stoties žmonės:
senės, ilgakojai valkataujantys šunys, belytės žmogystos,
kurios nebeatveria burnos prašymui,
stovi už kafiterijos lango ir žiūri tik jiems matoma kryptimi.

Žmogaus gailestingumas niekingai mažas prieš tokius žmones.

Perkant bilietą prie langelio priėjo senė su ištiestu delnu, - venti centų.
Tik dvidešimt centų, o ją veja tarsi prašytų dangaus manos.
Ištiesiu ranką, paduodu tiek, kiek prašo,
ji pasitraukia.
Besitrinant stotyje, vėl ją sutinku, - dėkingas žvilgsnis.

Šilta banga užlieja širdį, -
visur žmonės, žmonės ir jie visada, nors tolimiausiame šiukšlyno pakrašty
turi atmintį.
Paliečiu nuogą senės petį.
Prasilenkiam.


XIII
Neapolis

Benamiai šunys ir žmonės.
Šiukšlių kalvelių gausybė plačių gatvių dykvietėje.
Milžiniška Plebiscito aikštė, apsupta dangų garbinančių pastatų sienos.
Balandžiai, kosmopolitiškiausi paukščiai,
Juodukai su mėlynais celofaniniais maišais,
prikrautais blizgančių afrikietiškų niekučių.
Saulė, džiovinanti akių tinklelį, trumpam pakėlus akinius.
Aptverti fontanai su įspėjančiais ženklais, - nemindyti žolės.
Gynybinės pilys su šiuolaikiniam menui paaukotomis menėmis.
Graikiškos vazos, gebančios atlaikyti pavaizduotų falų stangrumą.
Ryžiai su jūros gėrybėmis Trattorijoje (1), pamėgtoje rusų.
Burinių baltų laivelių tinklas.
Siauros gatvelės, įvyniotos į aukštų namų privatumą.
Kalvos apaugintos pilimis ir palmėmis.
Mielas akmeninis suolelis poilsiui
Tirėnijos jūros vėjeliui pasiekiamas.

Ir Vezuvijaus kupros:
Įmagnetinančios,
Traukiančios,
Pažyminčios,
Lydinčios,
Paslaptingos,
Erotiškos,
Įprasminančios mano buvimą Čia.

Neapolis prie šių dviejų tolumoje stūksančių iškilimų
yra tik nereikšmingas taškas,

- Atvykti ir išvykti -

(1. Trattoria Italijoje – šeimos restoranas, kuriame stebėtinai skanūs valgiai ir gėrimai pateikiami už prieinamą kainą.)


XIV
Restorane netoli Porto Cezario

10 valandą vakaro italai tik pradeda valgyti pietus.
- Kad neatrodytum tokia nelaiminga europietė, įjunk šypseną, -
sako Odeta, sėdint salėje, vietinių vadinamoje restoranu.
Persisotinus jūros užauginta pilnatve,
mano šypsena nuropoja padugne į Jonijos jūrą,
kuri tamsoje tarsi rami avelė stuksena nosimi į šeimininko guminį aulą.
Paskutinis gigantiškas moliuskas plūduriuoja sūriame padaže su pomidorų gabaliukais.
Stikliniame ąsotyje telkšo geltonas Salento vynas,
nenorintis atspindėti restorano ant jūros kranto pigaus interjero:
plastmasinės kėdės, kvadratinė salė su stalais,
išdėliotais be fantazijos ir meilės,
padavėjai, baltais marškinėliais ir nuobodžiai krintančiomis juodų kostiumų klostėmis,
primena vorus mano namų tualete.

Italų poros prie stalelių:
šalia du broliai su šeimomis,
toliau kelios senjoros, nuošaliai palikusios vyrus, liečiasi nosių galiukais...

Ieškau išsiskiriančio veido.
Restorano erdvė tarsi banginio pilvas
šį vakarą pamiršo praryti nors vieną desertą mano smalsiai sielai.
Arba desertui dar per anksti, -
tik 11 valanda vakaro.


XV

Ji buvo taip ištroškusi vyro,
kad stovėjo tarsi nuskriaustas vaikas
miesto sausakimšos aikštės pakraštyje
ir tarsi užsispyrusi sportininkė
įtemtai šypsojosi porelėms.

Dienos įdegis išryškino krūtų baltus spenelius,
kurie netyčia prisilietus rankos kraštine,
šviesos greičiu išnešiodavo
ilgesingus ratilus po nutolusias kūno teritorijas.

Itališkos dainos, mąstė ji,
sukurtos gražiai supakuoti sklindančioms kūno vibracijoms
ir pakabinti jas virš kafiterijos durų,
kur kiekvieno tvarkingo italų vyro pakaušis
nusibrozdintų į kažką ilgesingai malonaus.
Ir vyriškis, palikęs nebaigtą alaus bokalą,
suskubtų ieškoti savo senjoros
kažkur antrame aukšte
tarp džiaustomų paklodžių,
kurioms atsiveria vaizdas
į 3-iojo amžiaus romėniškų
kolonų rikiuotę.