Apie plastmesinę akį

…pagaliau. JI pramerkė vieną savo akį. Kairę. Plastmasinę akį. Ne, JI nemirksėjo, tai būtina tik naujus dalykus stebintiems sutvėrimams. JI nieko naujo nefiksuoja. Ir apskritai, JI net ne sutvėrimas. JI nebemirksi. Jau nebe. Plastmasiniu žvilgsniu spokso į lubas. Ten, ant lubų, mirguliuoja raudoni rutuliai. Jie sukasi. Maivosi. Vemia. Ant JOS. Tiesiai į JOS nuostabiai plastmasinę akį. Tačiau JI jau nemirksi. Jau nebe. Kokia gi prasmė mirksėti viena akimi, juo labiau kaire. O kas dėl dešinės, ji jau seniai išėjusi iš rikiuotės. Tai nutiko vieną tamsią naktį, kai JI stovėjo ant palangės ir mėgavosi tamsmėlyniu vėju, taršiusiu jos juodus susivėlusius plaukus. Tai nutiko tada, kai ji nenorėjo paklusti sveikam protui. Tai nutiko tada, kai įsiutęs racionalumas griebė JOS kaulėtą alkūnę ir, labai linksmai bei išradingai, bloškė ant žemės. Tada. Būtent tada JI liovėsi spoksojus dešine akimi. Gal  taip ir geriau. Vis vien su rytine akimi amžiais būdavo problemų. Nuolat strikdavo, tekdavo ją atmerkinėti vąšeliu… ir tas galiausiai kažkur pasimetė… Bet vis tiek. JI ir dabar norėtų susmeigti savo tuščią akies vektorių ne į tuos idiotiškai besirutuliojančius rutulius, o į tą pakvaišusį vėją . JI mielai įkvėptų stingdančiai šalto vėjo alsavimo… Bet JOS koja, taip pat lengvai nukvakusi, ji persukta į priešingą veidui pusę. Niekas nežino, kieno tai kaltė. Gal tai koks prakeiksmas? O gal radiacija? Bet dabar tai nesvarbu. Taip, iš esmės nebesvarbu. Bet koks bandymas pajudėti yra pasmerktas dėl ąžuolinės kėdės kojos, mat ši negailestingai užmynusi JOS krūtinę. Belieka spitrintis į raudonais rutuliais besirutuliojančias lubas, klausytis gličios tylos. Belieka laukti, kol persukta galūnė atsiskirs nuo kūno. Belieka laukti, kol dešinioji akis nubyrės į kaklą. Belieka drybsoti prispaustai medžio gabalo. Belieka skęsti raudonų rutulių vėmaluose…