Žvaigždės tamsoje I dalis (tęsinys)

Apsivilkęs policijos uniforma Mindaugas ėjo šaligatviu pro gyvenamuosius Žirmūnų mikrorajono namus. Rankose jis nešėsi aplankalą su dokumentais. Ryto saulės spinduliuose skaisčiai žibėjo ant rankovės prisiūta jaunesniojo inspektoriaus emblema su keturkampe žvaigždute. Ne, ne dėl šios gražios lietuviškos policijos uniformos jis dabar ėjo iš savo namų. Viename iš gyvenamųjų namų dėl nežinomos priežasties iš namų neišeina jam nepažįstama moteris.  Kuo jis gali jai padėti? Mindaugas nežinojo atsakymo. Jam visų pirma reikėjo išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių ši moteris neatidaro buto durų, o paskui, atsižvelgiant į aplinkybes, imtis atitinkamų priemonių. Tiesa, Mindaugas mieliau dabar kartu su žmona ir vaikais eitų į paplūdimį, tačiau to padaryti negali. Valstybė jam patikėjo saugoti žmonių ramybę. Jis prisiminė filosofijos paskaitas policijos akademijoje apie Platono¹ sargybinius. Argi jis nepanašus į Platono sargybinį? Jis taip pat, kaip ir pirmykštės valstybės sargybinis,  neturi teisės į asmeninį gyvenimą.
Teritorija, už kurią Mindaugas buvo atsakingas pagal komisariato viršininko įsakymą, nemaža. Joje pasų poskyrio duomenimis gyvena apie dešimt tūkstančių gyventojų. Be to šioje teritorijoje yra nemažai komercinės paskirties įmonių ir organizacijų. Darbo Mindaugui netrūko – beveik kasdien  jis gaudavo šūsnį pareiškimų ir įvairių valstybinių institucijų pavedimų. Mindaugo namai buvo teritorijoje, kurią jis aptarnavo, todėl ši aplinkybė jam suteikdavo daugiau galimybių skirti didesnį dėmesį mėgstamam darbui.

***

Neries upės vandenys, plaudami Žirmūnų ir Antakalnio krantus, plaukė nuo Valakampių tilto.  Dešinėje pusėje už keliasdešimties metrų ant stataus skardžio stovėjo devynių aukštų, bendrabutinio tipo gyvenamasis namas. Septintame aukšte niūriame koridoriuje ausys spengė nuo užklupusios tylos. Mindaugo žingsniai driokstelėjo taip garsiai, tarsi siekdami pertraukti nežinomybę surakinusias grandis.  Jis priėjo prie koridoriaus gale esančių durų, pažymėtų numeriu „77“, paklebeno jų rankeną. Užrakinta... Iš nematomo plyšio tarp pajuodusių, kadaise žalia spalva dažytų durų ir staktos, skverbėsi oras, apnuodytas kažkokia chemine medžiaga.  Mindaugas stipriai sumerkė akis, stengdamas nosies šnerves laikinai uždengti viršutine lūpa. Jis atsitraukė nuo durų ir atsisuko į kitame koridoriaus gale stoviniuojančią žmonių grupelę. Vyrų ir moterų žvilgsniai klausiamai žiūrėjo į apylinkės inspektorių. Mindaugas gūžtelėjo pečiais ir priėjo prie jų.
-Gal ten ant stalo paliktas jautienos mėsos gabalas..., - neužtikrintai pratarė Mindaugas ir dirstelėjo į jauną, apie trisdešimties metų vyrą. Rudos akys bauginančiai žvelgė į koridoriaus gale esančias duris. Vaiduokliškas žvilgsnis pranašavo nelaimę. Prislėgtas vyras atsirėmė pečiais į sieną ir iš kelnių kišenės išsitraukė cigarečių pakelį.
- Mano žmona Stefanija Kazutienė, - tyliai prabilo rudakis, - prieš savaitę nuėjo į septyniasdešimt septintą butą pas Kazimierą. Jie ten visą laiką girtavo. Ne kartą prašiau žmoną grįžti namo, tačiau ji neklausė. Kiekvieną vakarą iš to buto girdėjosi balsai, o prieš tris dienas nutilo... Ne kartą ten beldžiausi, bet durų niekas neatidarė...
- Niekas nematė, kad Stefanija ar Kazimieras būtų išėję iš buto, - įsiterpė septyniasdešimt aštunto buto gyventojas Vincas. - Iš lauko matyti, jog to buto virtuvėje dieną naktį dega šviesa...
Mindaugas užrašė Kazučio ir jo kaimynų parodymus. Iš jų buvo galima daryti prielaidą, kad Stefanija ir Kazimieras tebėra bute, pažymėtame numeriu „77“. Kvapas, sklindantis pro durų tarpą, buvo kažkuo panašus į tą, kurį kažkada Mindaugas užuodė morge per teismo medicinos paskaitą.
- Blogą jaučiu..., - Kazutis pagaliau užsirūkė cigaretę. Iš jo buto į koridorių išėjo mažametis berniukas ir, didelėmis akimis pažvelgęs į tėvą, uždarė duris.
- Gal galite paskolinti laužtuvėlį ar kokį kitą panašų daiktą? – kreipėsi Mindaugas į
gyventojus.
Vincas atnešė iš namų nedidelį turistinį kirvuką. Mindaugas jį paėmė ir priėjo prie septyniasdešimt septinto buto durų. O jeigu už jų iš tikrųjų tik jautiena guli lėkštėje  ant stalo? Gal kaimynai nusprendė linksmybes pratęsti gamtoje ir išeidami pamiršo mėsą įdėti į šaldytuvą. Mėsos produktai greitai genda, kai temperatūra yra aukštesnė už nulį; pūvančio lavono kvapu...
- Nežinote, Kazimieras namuose turi šaldytuvą? – Mindaugas vis delsė. Jeigu jis išlauš
duris ir bute neras jokio žmogaus lavono, jam valdžia galvos tikrai nepaglostys.
- Turi, tik jis neveikia, - greitai atsakė Vincas. – Varikliukas sugedo, rodos, perdegė.
Mindaugas ryžosi. Užkišęs kirvio ašmenis už spynos liežuvėlio keletą kartų stumtelėjo
duris. Beržinė stakta net nepajudėjo. Mindaugas grąžino kirvį  Vincui, atsitraukė žingsnį nuo durų ir spyrė koja. Trakštelėjo lūždama mediena. Kaip didžiulė jūros banga nuo galvos iki kojų Mindaugą apsėmė pūvančių lavonų dvokas. Rankos pirštai instinktyviai staigiu judesiu užspaudė nosį. Moterys klykdamos išsilakstė po savo kambarius.
Raktas spynoje nebyliai liudijo, kad durys buvo užrakintos iš vidaus. Kairėje pusėje pro tuščią kiaurymę kambario erdvėje Mindaugas pamatė nenatūraliai ištįsusį vyriškio kūną. Virvė, kurios kilpa buvo stipriai užspaudusi kaklą, įtempta ryšėjo prie lubų pritvirtinto kablio, skirto lempai pakabinti. Iškišęs liežuvį Kazimieras negyvomis akimis žvelgė į tarpduryje sustingusį  Mindaugą. Greta jo ant grindų gulėjo parversta medinė kėdė.
Priešais esančios durys buvo uždarytos. Mindaugas pabandė jas atidaryti. Durys, truputį prasivėrusios, atsirėmė į kažkokį sunkų daiktą. Įrėmęs pečius Mindaugas jas pastūmė ir žvilgtelėjo per atsivėrusią kiaurymę.  Ant grindų kraujo klane gulėjo moteris, kojas prispaudusi prie durų. Iš krūtinės kyšojo virtuvinio peilio rankena.
Mindaugas nuėjo į kambarį ir atidarė langus. Šviežio vėjo gūsis susimaišė su kambaryje susitvenkusiu dvoku, truputį kilstelėjo nuo stalo nedidelį, iš mokyklinio sąsiuvinio išplėštą lapelį. „Prašau mani atlaisti“, - bylojo lapelis, prikeverzotas su gramatinėmis klaidomis. Mindaugas jį perskaitė ir dar kartą žvilgtelėjo į pakaruoklį. Jis daugiau jokių parodymų neduos...
Nedrąsiai įėjo Vincas, žvilgtelėjo į kabantį kaimyną.
- O kur Stefanija?..
- Ten..., - atsakė Mindaugas, pirštu rodydamas į pravertas virtuvės duris. - Peiliu...
Vincui neužteko oro, kad galėtų pažiūrėti į virtuvę, ir jis dusdamas išsverdėjo į bendrą
koridorių. Stengdamas neprisiliesti prie parverstos kėdės, Mindaugas išėjo paskui. Širdis kaip kūjis daužėsi į krūtinės audinius. Užėjęs pas Vincą į namus, Mindaugas telefonu paskambino į policijos komisariatą ir atsiliepusiam budėtojui pranešė apie bute aptiktus žmonių lavonus. Po to surašė išsamų tarnybinį pranešimą apie įvykį ir atliktus veiksmus.
Operatyvinės grupės ilgai laukti nereikėjo. Atvyko kriminalinės policijos pareigūnai, teismo medicinos ekspertas, budintis prokuroras.
- Kas čia įvyko? – paklausė operatyvinis darbuotojas. Mindaugas tylomis padavė jam
surinktą medžiagą.
Kiek reikia išgerti degtinės, kad įstengtum suvaryti peilį moteriai į širdį, kad galėtum kaklą
apvynioti kilpa? Litrą? O gal du, tris?.. Kokio dydžio turi būti neapykanta gyvenimui, kad pertrauktum kaip siūlą trapią gyvybę?
- Pirmas lavonas? - sklaidydamas dokumentus paklausė „operas“ ir žvilgtelėjo į
Mindaugą. – Tarnybos metu dar ne vieną jų sutiksi...
Mindaugas nieko neatsakė. Jis užsirūkė cigaretę ir išėjo namo. Pamatytas kraupus vaizdas kėlė klausimus apie gyvenimo prasmę, į kuriuos jis kažkodėl dabar stengėsi atsakyti.
Tie žmonės jau niekada nesakys šiltų gerų žodžių artimiesiems, draugams, kaimynams. Stefanija niekada prie savo krūtinės nepriglaus mažamečio sūnaus. Ar buvo galima išvengti tokios įvykių baigties? Gal... Jeigu Kazutis būtų buvęs ryžtingesnis, jeigu jam nebūtų trūkę gilaus pasitikėjimo savimi, kai prašė žmoną grįžti į šeimą... Jeigu... Turbūt kiekvienas žmogus privalo savęs klausti: „Kas bus, jeigu?.. “ Gal atsakymai padėtų išvengti likimo paleistų mirtį nešančių strėlių?

____________________
¹Platonas – 422-347 pr. m. e. graikų filosofas, parašęs veikalą „Valstybė“