Kitapus vaikystės

Paliesiu medžio šaką
Seno vieškelio pašonėj.
Po ja vaikystėj lakstėm
Ir valgėm duoną godžiai.

Šešėlis krisdavo
Į baltus brolio plaukus.
Kai per rugius kasryt
Parnešdavau vanens iš pelkės.

Tik horizonte tyluma,
Laivai paskendę upės uoste.
Net gyvuliai nekrūpčioja
Kai ramuma namuose.

Mano ranka nuslysta,
Per nuotrauką,
Senai darytą.