juDAMmes ir skrydis Peacock pašvaiste

Peacock pašvaistė – mistinė vieta, kurioje dar niekas nėra buvęs, tačiau norėtų ten atsidurti. Pašvaistėje egzistuoja kerinti spalvų gama, kuri ir verčia galvoti apie pasiaukojančią kelionę ten ir atgal.
Tačiau žinoma tiktai viena: kartą nukeliavus į šią nuostabią vietą, kelio atgal nebėra.


Rytas prabėgo sumyžtai greit.
Neišgėręs kavos, išsivėmiau. Vemdamas galvojau apie skrydį, kuris įvyko vakar. Taip, jis iščiulpė sielą, kuris kaip kekšė, dulkino mane visą, kuriam dar reikia mano vidaus...
Skrydžio metu nenutiko nieko tragiško. Kylant, paeiliui pradėjo veikti visi lyg perkūnas gaudžiantys lėktuvo varikliai, kurie atrodė atplyš lyg pūkas ir nuskris tartum plasnojantys Pegaso kiaušiai tolyn, į nežinią.
-  Fasten your seatbelts!...
Sėdėjau tartum pririštas prie elektros kėdės. Aplink girdėjosi žmonių blevyzgos, tartum visas zoologijos sodas, kuris ruošėsi kilti kartu. Atrodžiau kaip pirmasis šuo - kosmonautas Laika, nieko nuostabaus...  Nepaisant viso to, rūpinausi savo mažuoju kelionės draugu, kurį kartais pavadinsiu trumpiau, - juDAMmes… Šis sugebėjo apvemti kitą elektros kėdę, pakilus nuo žemės kelis metrus.
Tada ir prasidėjo raudų scena iš Odisėjo... juDAMmes pratrūko verkti, todėl kaip Laika sulojau kažką panašaus kaip „nieko tokio, tu dar mažas, visiems „gukcia“ nutinka... “
- Toje kėdėje sėdi paralyžiuota žmogysta ir jis nieko turbūt nepajuto, matai, jis netgi nekruta... - atkakliai įtikinėju bendrakeleivį.
Po tokių kalbų, matau, kaip mano mažasis kelionės draugas pradeda daryti „vizgi vizgi“, tartum šuo, nekaltai vizgindamas uodega...
- Maišelių nebuvo... - aiškinu senai stiuardesei, kurios veidas primena visą avon kolekciją. Ji meiliai šypsosi ir aš matau, kaip jos veidas pradeda trupėti, - atrodo, dar kelios minutės, ir tu liksi be veido...
Kol bandėm persėsti į kitą vietą, mažasis kelionės draugas vėmė toliau. Aš atsiprašinėjau, o jis vėmė. Lėktuve kilo baisi smarvė lyg po pagirių, todėl apgirtau vėl... Prasidėjo žvilgsnių panika. Jie mums iškart surengė raganų puotos sudeginimą, bet ne tai svarbiausia... Atgal nežiūrėjau. Atsisėdus, nutariau pamiegot.
Ore pakvimpa geresne nuotaika ir raudų siena užsibaigia. Akimirkai susimąstau: kaip kvepia žmogystos vidus, paskrudintas elektros kėdės? Geriau man to nežinoti... Nusuku žvilgsnį į stiuardesės papus, kurie blaškosi, tartum norėtų išlipt lauk, apsilaižau. Netrukus užmiegu, sapnuodamas savo Jenny, kuri irgi buvo stiuardesė, kadaise...
- Ecooo!!!, - šaukia trupantis veidas. – Ecooooo!!!...
Pabudęs, išgirstu, kaip siūlomas maistas, sukištas į minitruck\'ą... Troškina, todėl atvažiavus kokakolos karavanui, prikištam gyvų hot dog‘ų, sušunku „kok! “, ir jai nieko kito nebelieka...
Nusileidus, einame pasiimti bagažą. Veduosi savo mažąjį kelionės draugą į pasų kontrolę... Rodau jo dokumentus ir suprantu, kad dabar prasidės „kokio bybio! “ klausimai. Už mūsų susidaro pasipiktinusių eilė...
O aš galvoju, kaip kapojamos galvos Prancūzijoje, cakt!...
Viskas gerai... mus praleidžia. Paaiškinu, kad šitas vaikas ne mano.

juDAMmes.