Jausmai

Ši trumpa istorija prasidėjo nuo klausimo. Koks tavo vardas? Kaip svajingai ir šiltai jis skamba. Man patinka klausyti vėjo. Tas veidas nebuvo tuščias. Jis buvo gilus. Jis buvo geras ir švelnus, šiltas ir jautrus. Kartais suvirpa širdis: nuo šiltų žodžių, purpurinio dangaus arba Kalėdų. Bet tai yra kitoks virpėjimas. Tuomet suprantu, kad turiu širdį ir jausmus. Aš visuomet prieš eidamas miegoti pažiūriu į dangų, tačiau atsigulęs aš galvoju ne apie jį. Džiaugiuosi, kad galiu svajoti. Tie žodžiai, kuriuos tau pasakiau yra jausmai. Noriu tiesaus kelio! Jis galėtų būti minkštas... ir gražus... Žiūrint iš šalikelės tas kelias atrodo aiškus. Tačiau juo einant galima paklysti. Kodėl sugriūva tai, kas gražu? Tu esi miela. Tau gera ir jauku. Tuomet man irgi gera ir jauku. Man nereikia mėnulio ir žvaigždžių. Man reikia kai ko daugiau. Žinai ko? Tai tu man pasakyk. O ar tau reikia to paties?