Dinas

Anstyvas rudens rytas, kambaryje šalta, Dinas pramerkia akis. Pro užuolaidų plyšį išvysta šviesą. Iš virtuvės jį pasiekia maisto kvapas, jis girdi mamos žingsnius. Įsispiria į šlepetes, užkliūva už kėdės atlošo - pastebi mamos išlygintus marškinėlius, savo juodas kelnes, jau nušveistus, dailiai nublizgintus batus, ir smuiko futliarą.
Pusryčiai: kepti kiaušiniai, siklinė šalto pieno, duonos riekelė. Motina visą laiką tyli. Žvelgia į stalą, kažkur į lėkštę, kiaušinio geltonį, sūnaus galvą, kuoštą tamsių plaukų, viršugalvyje susivėlusių. Dinas valgo ir neskuba, nepastebi ir motinos akių. Jis galvoja apie koncertą dar šį vakarą, - erdvią Vienos salę, vos įžiūrimus smalsius lankytojų veidus, visa tai virsta kažkokiu bjauriu jausmu, juoduliu.
Dino rankos šalo apie jį galvojant. Kiaušinio skonis burnoje pasikeitė.
Atrodė, negali nuryti kąsnio.
- Kas nutiko? - prabilo motina. - Kodėl nevalgai?
Pieno stiklinė stovėjo ant stalo nepaliesta. Dabar juto kažkokį jaudulį, labai pakeitusį jo maisto skonį ir nuotaiką, nors tai vykdavo nuolat - kada jis žinodavo, kad atėjo ta diena. Kažkodėll jį aplankydavo negeras jausmas. Neretai klausdavo savo motinos: kas tai galėtų būti? Bet su kiekviena diena vis rečiau, daugiau ir daugiau repetavo, tai padėdavo jam užmiršti.
Ir kokia sėkmė! Tik šlovė ir pinigai! Bet Dinas norėjo augti kaip ir visi kiti vaikai: troško žaisti lauke su savo bendraamžiais. Tėvas užrakindavo sūnų nedideliame kambaryje ir liepdavo daug bei ilgai groti. Visi prie to priprato. Ir melodija koncertų salėse nuo to laiko tapo nebyli. Kartais graudi, silpna, arba audringa, pilna pagiežos, gal maldavimo - gi niekas nežinojo.
Kai Dinas įšliauždavo po antklode į lovą, kažkur nutildavo garsai, o sapnas jį aplankydavo ramus ir geras.