jaukumas

Karštas vaškas ant sudžiūvusių rankų... žvakės liekanos. Paskutinis kraujas. Geltonas kraujas. Jis žiūri nustebęs į savo rankas. Baltas ir negailestingai smulkias kaip tą žiemos vakarą kritusios pilkos snaigės, kai ji jam pasakė: „tu man nereikalingas.“ Taip. Jis gailisi savęs. Bet dabar stipresnis už savęs gailėjimąsi jausmas yra - kaustantis šaltis. Ne, dabar vasara. Vasaros naktis. Ir dangus juodas. Be žvaigždžių, bet gražus. Ir turėtų būti šilta. Bet nėra. Jis sudegino paskutinę turėtą žvakę. Taip. Jos nešildo, žvakės niekada nešildo, bet dovanoja jaukumą. O jam labiausiai jo ir reikia. Visada. Kasdieną. Kaip narkomanui dozės. Bet jaukumo jis jau nebeturi. Nebeturi jos. Nebeturi maisto. Nebeturi lovos. Nebeturi namų. Bet baisiausia ne tai. Jis nebeturi meilės vėjui ir šypsenų sielvartui. Jis nebeturi juoko dangui ir ilgesio sapnui. Nebeturi liūdesio bėgančiam upės vandeniui ir kančios, uždarytos viduje. Jis nebeturi jausmų. Nebeturi. Jis tapo šaltas kaip nusivylimo smūgis į širdį. Ir kodėl? Nes leido sau pavargti. Leido pabėgti, o kaip sugrįžti jis nežino. Ir nemoka. Arba nežino, kaip to išmokti. Jis net nebežino ką pasirinkti, kodėl pasirinkti ir ar išvis pasirinkti. Jis gyvena painiavos sūkuryje. Bet mintys išdėstytos tiesiai ir tiksliai. Tik kai kurios jų užlydytos tarsi mažiukuose seifuose. Jie permatomi. Tik jis negali išimti iš jų minčių, nes neturi raktų. Jas gali apžiūrinėti, bet paliesti - ne. Todėl nieko ir negali pakeisti. Panašiai būna esant girtam.  Suvoki, kas darosi aplinkui, bet nevaldai kūno. Ir dar - vienintelė išlikusi emocija - baimė. Bet baimė gyventi. Nežinant, kaip reikia gyventi. Tiesa ta, kad niekas nežino kaip, reikia gyventi. Ši mintis - viena iš tų, kurios guli permatomuose seifukuose. Tik jis tai pamiršo. Ir todėl dabar jis atsistoja. Žvilgteli į dangų. Pasako: „atsiprašau“ nežinia kam. Ir žengia į rytdieną. Galbūt paskutinę jam.