Sielvarto rauda

Aš esu Sielvartas,
Ant mano peties miega dalgis.
Protas - nusėtas sarkomom, o pojūčiai -
Pražydę augliais.
Meilė sprūsta iš rankų,
Nes jos krebždesiai klaidžioja už dvidešimt trejų sutemų.
................................................................................................................................................................


                                                              EEEIE*, vartai į sielą

                                                              EEEIE, šizofrenija

                                                              EEEIE, niūrūs akordai

................................................................................................................................................................
Per geliantį sniegą brendantis speigas
nakties migloje švyti spindesiu,
apšviečiančiu sąmonės veidrodį.
Veidrodis ryja akių atspindį, pamėlusį nuo nemigos,
kuri palaidoja sapną,
tolumoj rodantį ankstyvą rudens šalną,
nebyliai šnabždančią nykius gyvenimo atgarsius,
kurtinančiai slepiančią ateities atspalvių paslaptis.
Mano dvasia atvira ne visiems, 
tad  bausmė puola glėbin,
kuri leidžia suvokti tiktai nežinią,
aiškiai matyti tik mirties datą.
Datą, kuri įšventins n-tąją užmarštį,
pagarbins kūdikį, ką tik  iš įsčių ištrūkusį,
saugantį gyvastį...
Praeities smiltyse rusenančios jūros gelmėj
slypi tamsiosios nuodėmės,
palengva slegiančios dabartį -
vienintelę, eilinę akimirką,
kurioje užfiksuotas Sielvarto kadras.
Bejausmės akys pasiklysta smegenų vingiuose,
trumpam stabdomas kinas nutrūksta -
juosta nukirpta lyg Atropės siūlas.
Skaidraus mąstymo vandenys nuteka 
į tuščio šulinio gilumą.
Nežinomo tikėjimo choras groja tylą,
smuiko monotoniškas aidas
sukelia virpulius,
persmelkiančius kūną ramybe,
vitališkumu.
................................................................................................................................................................


                                                              EEEIE, giltine

                                                              EEEIE, atminties žudike

                                                              EEEIE, atgimime


................................................................................................................................................................
Ir aš teesu Sielvartas,
Ant mano peties rangosi dalgis. Protas – supuvęs nuo vėžio, o pojūčiai
Numetė žiedlapius.
Meilė išsprūdo iš rankų -
Juk jos girgždesys sklando po prieblandų vėsą.
................................................................................................................................................................


                                                              EEEIE,

                                                              Sidharta.

*Alegorija į eksperimentinės elektronikos atlikėjo Girnų giesmės kūrinį „EEEIE“.