Paleistuvių globėjai (programinis)

O Marija iš Magdalos, sese,
duok man ranką ir trauk iš nakties,
iš klampaus ir dvokiančio liūno,
iš mirties, iš nasrų prapulties.

Tu pažįsti tą glitųjį geismą,
tu meni dar be miego naktis,
kai beprotės juoku apsvaigus
prakeikei švenčiausias viltis,

ir išniekintą sielos šventovę,
kur kūdikiai miršta ugny
ir pavasario rytą drovų,
kai pavargus be žado krenti.

Ne, nenoriu daugiau tau priminti
pelenų ir puotos šermenų
ir pasiutusio raganų šokio
glėby dvasių piktų septynių.

Man padėk apsivilkt ašutinę
vietoj suteršto rūbo gašlaus,
ir kantriai nuvesk prie šaltinio,
savo gėdos šlykščios nusiplaut. 

Man parodyk, kaip eiti į šviesą
dovanok man septynis kardus,
pasakyk, kaip turiu juos vartoti,
kaip jais smogti septynis kartus.

Kaip užmušti tą slibiną baisų,
siaubingą drakoną nakties,
kaip sugrįžt pas Pirmąją Meilę,
atleidimą jos glaust prie širdies?

Aš tikiu, aš žinau, miela sese,
kad tas Kelias, kuriuo tu ėjai,
man gali gražinti skaistumą
ir septynias palaimas nūnai.