Į Sibiro platybes. II dalis Praktikos keliai prie Angaros

Šiaip po intensyvių darbų kas mėnesį Jonas po porą dienų lankydavosi Irkutsko mieste, siekdamas susipažinti su jo įžymybėmis. Kartą užėjus į centrinį paštą Jonui kilo mintis, kaip gerai būtų, jeigu pinigų perlaidą gautų ir dar koks nors lietuvis. Staiga Jonas pastebi, kad perlaidos blanką pildo iš tiesų jaunuolis lietuviška pavarde Vytautas Mackevičius. Jonas drąsiai užkalbino tautietį:
    _ Sveikas Vytautai.
    -Kur mes matėmės, - nustebęs Vytautas paklausė Jono.
    - Niekur, pirmą kartą gyvenime susitikome, - šypsodamasis atsakė Jonas.
Pokalbio metu išaiškėjo, kad Vytautas yra tremtinio vaikas. Kartu su tėvais buvo išvežtas į Sibirą, kai jam sukako vos septyneri. Čia, Irkutske, jis buvo ką tik baigęs medicinos institutą ir dar tobulinosi ordinatūroje. Prisiminimui abu nusifotografavo, keletą kartų jiedu buvo susitikę, kol Jonas keletą dienų gyveno Irkutske prieš išvykstant tęsti praktikos į Kirensko rajoną (tūkstantį kilometrų į šiaurę). Jo tėvai kilę iš Kelmės rajono jau buvo sugrįžę į gimtinę.
    Teko Jonui sutikti lietuvių tremtinių ir Tichonovo padi kaime. Ten viena lietuvaitė buvo ištekėjusi už vietinio ruso ir gyveno kartu su savo motina. Pastaroji buvo jau senyvo amžiaus apie septyniasdešimt metų. Kada Jonas grįždavo iš darbo dažnai užsukdavo pas ją pasikalbėti. Ji nepaprastai džiaugėsi kiekvienu susitikimu. Įdomu tai, kad močiutė rusiškus žodžius pertvarkė į lietuviškus, o lietuviškus, priešingai, - į rusiškus. Jonas visada kalbėdavosi su ja tik lietuviškai ir abu susikalbėdavo puikiausiai. Močiutė sakė, kad jos brolis Kauno politechnikos instituto profesorius taip pat ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Kai Jonas sutikdavo jos dukrą namuose ar gatvėje, dalyvaujant vyrui, kalbėdavosi rusiškai. Bet buvo keistoka, kada Jonas sutikdavo ją vieną, pastarasis šnekindavo ją tik lietuviškai, tuo tarpu lietuvaitė atsakinėdavo tik rusiškai. Pasak kaimynų, minėta Jono tautietė su giminėmis, gyvenančiomis Amerikoje, susirašinėja gimtaja kalba. Jonui buvo taip pat malonu, jog savaitgaliais per Irkutsko radiją buvo transliuojamos trumpos laidos lietuvių kalba.
    Pažymėtina, jog per ekspedicijos visą mėnesį Tichonovo padi kaime nesimatė girtų žmonių. Vienok, kai vyrai norėdavo pažymėti kokią nors progą, vieni išvykdavo į mišką  toliau nuo namų ir ten gerokai pasilinksmindavo. Taip kartą Aleksandras Sergejevičius prašė Jono, kad vieno iš sekmadienių nevyktų į ekspediciją, nes kaimo vyrai turį atžymėti sėjos pabaigtuves (otmetyt posevnuju), nors ta sėja buvo pasibaigusi prieš porą mėnesių. Atsitiktinai grįždami iš darbo Jonas, Miša ir Saša netoliese kelio pastebėjo liūdną vaizdą: batai išmėtyti, striukės ir švarkai kabojo ant pušų šakų, vyrai pakėlę kojas į viršų gulėjo ant žolyno. Netoliese pobūvio vietos stovėjo eilė motociklų. Vienas iš pikniko dalyvių paprašė Jono parvežti į namus. Jonas sutiko, bet paklausė:
  - Ar motociklą paliekate? -taip atsakė vyras, rytoj jį parsivešiu, - pavargusiu balsu pridūrė pakeleivis.
Labai svarbi vietos gyventojų savybė neliesti svetimų daiktų. Todėl nenuostabu, kad žmonės nebijojo palikti miške ir motociklų. To nepasitaikė, kur kaimuose gyveno su vietiniais ir atvykėliai iš įvairių tuometinės Tarybų Sąjungos  vietovių. Pasak vietos gyventojų, ten nėra saugu palikti ant kiemo ir dviračio. Pirmadienį atvykęs į darbą Aleksandras Sergejevičius buvo išblyškęs ir kiek apibraižytu veidu. Jis apgailestavo, kad geriau būtų vykęs į ekspediciją, negu į sėjos pabaigtuves, bet trūko“kietesnio“ Jono prašymo, šypsodamasis prašneko Aleksandras Sergejevičius.