Pasikalbėjimas su Viešpačiu

Svaigioj nerimasty jaučiu
Atgimstant priminimą šiltą
Su Viešpačiu kaip sykį vienu du
Tyloj vis audėm mintį.

Sėdėjom pievoj paprastai,
Stebėdami ramybės dangų aukštą,
Aš klausiau vis: „Kodėl va taip va, ne anaip? „,
O Viešpats siuntė šypsnį šiltą.

Atsakinėjo man mielai,
Papasakojo visą sukūrimą,
Nuo pat pradžios (ir taip noriai!)
Ir aš galų gale net susigėdau savo įžūlumo...

Tada atsainiai rankute
Numetus miežio varpą sidabrinę
Laukuosna. Tyliai tyliai, lyg mane
Ar išgąstis, ar baimė būt staiga apimę,

Su nuostaba veide tariau aš Dievui:
„O kam Tu čia? Ir ko gi sėdi taip parimęs? Ir negi reikalinga ašen Tau? „
O Jis su liūdesiu veide man tarė apkabinęs:
„Aš tiekos atiduot galiu, tu nežinai, dėl menkojo žmogaus, ir vieno vienutinio... „

Vėliau, kas vyko, neprisimenu daugiau,
Tik karščio išmušta ryte pabudus
Aš suvokiau tikrai gi šįsyk pagaliau,
Jog noriu eit (ir ne viena, su Viešpačiu tačiau išvien)
Keliu teisumo.