Pasidaviau

Gulėjau prispaustas sunkių akmenų. Mintys sukosi tik apie mano dvejemetį sūnų ir žmoną... Įdomu, kaip jiems praneš, kad aš žuvau. Nes galimybės būt iš čia ištrauktam buvo tiek pat, kiek žuviai išmokti vaikščioti. Taigi, tiesiog gulėjau visas kruvinas, sužeistas, bejėgis, vis galvodamas apie save. Matyt to norėjau. Mano kolegai krentantys akmenys užkrito ant galvos. Kitame gyvenime labai tikiuosi nebūsiu archeologas.
  Akyse po truputį temo. Paskui vėl staiga viskas pasidarydavo šviesu. Kojų nebejaučiau. Jas prispaudė milžiniški akmenys. Ir skausmas po truputi užgrobė širdį.
  Kaip manoji Marel išaugins mūsų Ričardą? Koks jis bus, kai jam sueis penkiolika? O koks bus jo pirmosios panelės vardas? Kuo jis domėsis? Ir ar klausinės apie mane? Jam visiškai neteko pažinti savo tėvo.
  Laikas kaip niekad atrodė velniškai ilgas. Atrodė, kad užspaustas išgulėjau visą amžinybę. Mentalijos apie tai, koks bus pasaulis be manęs, kaip mane ras, kur mane palaidos, mintys apie tai, ką padariau ir ko ne, ir ar sugebėjau įgyvendinti viską, ko troškau, mane žudė.
- Kodėl nepasinaudojau galimybe tada, kada turėjau progą? - tyliai ištariau aš.
  Praėjo, rodos penkios valandos, kai gulėjau apimtas agonijos. Bet niekaip negalėjau numirti.
  Tada man atsirado viltis. Pagalvojau, o kas, jeigu Dievas nenori, kad aš mirčiau? Galvojau, kad galbūt liksiu gyvas ir pasveiksiu, nes mane ras.
  Kas penkias minutes vis pakeldavau galvą pažiūrėt, kiek laiko čia tūnau.
  Po dar dviejų valandų, išvydau šviesą virš savęs ir išgirdau balsus. Ne, tai nebuvo angelai ar demonai. Tai buvo kiti mano kolegos. Iš paskutiniųjų sušukau: \'\'Aš čia! \'\'. Jie mane rado. Per vėlai. Nebeturėjau jėgų gyventi. Likau aš ir aš. Pasidaviau.