Klajoklė sapnų

Užbaik savo mintį, klajokle sapnų.
Baltai raudoną paleisk iš kalėjimų pilkų -
Už tavo žvaigždėtų ašarų
tik apniukusį dangų regiu.
Kodėl tiek daug kalbam, o grojam mažai?
Penklinėj paklydo tiek daug natų.
Bet ša! Kažkur girdėtos
vaikiškos rankos paglosto balsu -
Tebuvau žodis tavo rašytų eilių.
O tu - tik meistras
tarp geriausių meistrų.
Taip paprasta - vėlei šypsausi.
Taip keista - ir vėlei tikiu.