O užmarštie, tu vėl keroji
Beribėj proto gausaty
Tik kur tas protas
Jei nieko nerasta jo atminty...
O užmarštie, o demone niekinga
Užsklęsk tą tamsą manyje
Išnyk, išbluk, keisk formą syvų prakeiktų
Grąžink man atmintį šviesių dienų.
O užmarštie, kiek daug naktų
Kreipiuosi į tave vardu
Ir tik dabar aš suprantu
Buitis tu apsėstų žmonių.