post skriptum (tai kas palieka žymę viduje)

Tada, kai pamačiau tave,
Širdy drugeliai suplasnojo
Ir iškėlė jie mane
Į dangų - į bekraštį rojų…
Tačiau nebuvo viskas taip,
Kaip mes abu dažnai svajojom,
Užmigo žemė, ir klevai
Žydėt, žaliuot staiga nustojo.
Atėjo šaltas ir niūrus ruduo
Į žemę ir į mūsų rojų
Ir drumzlinas tamsus vanduo
Drugeliams sparnelius nuplovė.
O aš kritau, kritau ir dulke pavirtau
Ir nukritau prie tavo kojų,
O tu paėjęs kiek toliau
Sakei: “tavęs matyt nenoriu”
Ir mano ašaros pavirto upeliu,
Kuris visų žaizdas nuplovė