Tris kartus

Gulėjau savo kambaryje rankas sukėlęs už galvos. Neatsimenu kada paskutinį kartą vidury dienos buvau taip prigulęs. Akys lėtai nagrinėjo lubų nelygumus, iš kažkur atsiradusias dėmes, vienišus voratinklius besiplaikstančius palubėje prie lango. Lauke buvo šilta, todėl pro langą sklido lengva šiluma ir dar labiau traukė miegoti. Pro atvirą orlaidę kartkartėmis užpučia gaivus dvelksmas, kiek prisimerkiu, nepilnai įkvepiu vasaros gaivos ir, suprasdamas, kad tikrai niekur neturiu eiti, jaučiu, kaip atsipalaidavusiu kūnu bėgioja noras rąžytis. Per menkai atmerktas akis matau, kaip saulės apšviestoje begalinėje kambario erdvėje kažkur ramiai keliauja maža dulkelė. Stebiu ją lėtai judant viena kryptimi ir laukiu kada iš niekur atsiradęs skersvėjis, kurio aš net nepajausiu, supurtys tą mažą pasaulėlį.
Taip besnaudžiant pajuntu, kad kambaryje esu ne vienas. Neskubėdamas atsisėdu lovoje, malonus lengvumas manęs dar nepalieka. Pasukęs galvą į lango pusę dairausi to mažo pasaulėlio. Kitoje kambario pusėje manęs laukia mergina,  ją pastebiu tik dabar. Pamatęs ją nusišypsau, ji atsako tuo pačiu. Tai panelė, su kuria susipažinau kolegijoje, po išsiskyrimo su Rūta ilgai negalėjau į nieką žiūrėti. Susipažinęs su ja kiek atsigavau, mes buvome geri draugai, kartu leidom nemažai laiko. Tiek kolegijoje, tiek už jos ribų. Aš žinau, kad aš jai patinku ir ne tik kaip draugas, tačiau tai ne kokia mintis. Kažkodėl žinau, kad vėliau bus tik blogiau ir... Žinau ir tiek. Norėčiau, kad viskas būtų paprasčiau... Bet tokios mintys greitai išnyksta, mes pasibučiavom praeitą savaitę, tai buvo puiku ir dabar ji stovi mano kambaryje. Prieinu prie jos arčiau, ji man iki pečių ir jai, ko gero, tai patinka, žinau, man tikrai patinka. Nežymiai pakėlusi akis ji žiūri į mane taip, kaip moka tik ji viena. Jos rudos akys šypsosi. Ji kažką pasako, tačiau per savo mintis jos negirdžiu, linkteliu galva ir mergina tamsiais plaukais iki pečių paima mane už rankos. Mes pradedam eiti ilgu koridoriumi, jis vis ilgėja, tačiau kitame gale matau šviesą sklindančią iš virtuvės. Ji nepaleidžia mano rankos. Bėgam, matau, ji šypsosi. Ji vėl kažką pasako. Suprantu, nori, kad palaukčiau svetainėje? Ji nueina į virtuvę, kiek supratau, turi man staigmeną. Nusišypsau ir einu kiek kairiau, į svetainę. Tamsus koridorius  lieka kažkur kitur . Svetainėje įsitaisau ant sofos, sukryžiuoju kojas vieną ranką atmetu ant atramos, erdvus kambarys taip pat pilnas gaivos ir šilumos, kokia puiki diena. Lengvas mieguistumas manęs vis dar nepaleidžia. Bandau įžiūrėt, kas darosi už lango, bet ten per daug šviesos. Dėmesį patraukia sujudimas kambaryje, kiek sutrinku pamatęs, kad kambaryje yra dar trys merginos. Aš jas visas gerai pažįstu, kažkada draugavau su jomis, įdomu, kuri iš jų Rūta? Jos juda kambariu nežiūrėdamos į mane. Ti suprasdamas neramiai žvelgiu į virtuvės pusę. Ot, bus blogai, jei jos pamatys viena kitą... Tačiau jos juda tarsi nematytų viena kitos, jų  sukimasis kambaryje panašus į lengvą šokį. Besisukdamos jos prasilenkia tik per milimetrą, regis, nėra ko nerimauti. Mergina šviesiais plaukais, stovėjusi prie knygų lentynos, atsisuka ir, perėjusi kambarį nekliudydama kitų, prisėda greta. Mes ilgai šnekamės, ji juokiasi, vėliau bučiuoja mane į lūpas. Negaliu atitraukti akių nuo jos. Matau, kaip kartu mes gyvenam, turim sūnų, vedu ją už rankos šviesos link. Atostogos prie jūros, žuvėdros ir mėlyna jūra. Vėliau kažkas nutinka ir jai tikrai negera, bet mes vis dar kartu, aš jos nepaleidžiu ir viskas tikrai gerai. Baigusi pasakoti ji atsistoja ir linksmai žingsniuoja virtuvės link, o tai bus ...!!!
Mintis patraukia sekanti mergina prisėdanti greta. Ji kitokia, ji karštesnio būdo. Ar aš sugebėjau patraukti tokią merginą? Malonus nustebimas dar labiau įtraukia ir mes pradedam šnekėtis. Istorija kartojasi ir su trečia mergina. Niekada nemaniau, kad taip galima mylėti ir ne kartą! Įdomu, kodėl ji taip ilgai toje virtuvėje? Prisiminiau savo draugę. Kambaryje šokusios merginos sustojo, priešais mane stovėjo visos trys . Trys galvas nuleidusios merginos, tamsiais plaukais iki pečių. Trys poros rudų, tylinčių akių sužiuro į mane.
Pabudau:
- Darija...?