Monotinija

Atsisėsčiau ant traukinio bėgių ir medituočiau. Tiesiog viskas nusibodo. Nusibodo sedėti ir laukti. Aš visko bijau. Bijau pasaulio. Kartu ir noriu, ir nenoriu mylėti... Kas atsitiks, jeigu mano mylimasis žus? Arba jeigu jis mane paliks vienui vieną, kaip mirus motina savo vaiką per II pasaulinį? Amžiams. Bijau prisirišti prie kažko. Vemti verčia. Kodėl toks gyvenimas? Ar aš galiu ką nors pakeisti? Net jei ir galiu, nenoriu. Man reikia įkvėpėjo. Bet tokio neturiu. O žodį  \\\\\\\'\\\\\\\'optimistiškumas\\\\\\\'\\\\\\\', pamiršau. Pamiršau viską, dėl ko anksčiau gyvenau. O kas lieka žmogui, kuriam nieko nelieka? Gyvenimas? Kančia?

\\\\\\\'\\\\\\\'Patiktų pabėgti nuo visko aplinkui
Kelio nėra, jis seniai dingo\\\\\\\'\\\\\\\' (Soul Stealer \\\\\\\'\\\\\\\'Liūdesio Miestas\\\\\\\'\\\\\\\')

Taigi, kad patiktų... Bet kodėl nėra išeities? Kodėl aplink tik tamsa, vienuma? Ir kodėl kai kurios man laimę keliančios akimirkos, jau kitą dien atneša skausmą? Noriu numirti.

Atsisėsčiau ant traukinio bėgių ir medituočiau. Bijočiau? Taip. Išgirsčiau atvažiuojant traukinį, spėčiau pasitraukt, tai spėčiau, nespėčiau, nieko tokio. Nutrenktų - mirčiau. Ir viskas pasibaigtų. Norėčiau, tikrai norėčiau mirti. Tik svarbu, kad be kančių. Viskas juodai erzina.

Atrodytų, kad mano gyvenimas rožėmis klotas. Atrodytų. Norėčiau, kad bent kas nors iš mane supančių suaugusių asmenų žinotų, kad kenčiu. Ir noriu, kad žinotų, kad subrendau per anksti. Tai mane žudo.
O kuo skiriasi noras mirti nuo nebaimės numirti? Ar tai išvis skirasi? Kuo skiriasi laimė nuo džiaugsmo? Arba gyvenimas nuo kančios? Kuo skiriasi mirtis nuo gyvenimo?

Už ką man taip? Aš tik trapi, maža būtybė, sukurta Dievo. Ne aš sukūriau save monstrą, o Dievas. Juk Jis mano ir kitų gyvenimo režisierius. Tai kokio velnio Jis man leidžia būti tokia pabaisa? Skęstančia savo mele... Nepaisant to, kad tas melas man širdį glosto.

Bijau prisiliesti prie žmogaus. Ir bijau, ir noriu... Kiekvienas žmogus man reiškia viltį. Ar mano vienatvė kada nors pasibaigs? Ir kodėl aš turiu vaidinti, kad viskas gerai, jeigu širdy labai skauda? Kodėl mes priversti bėgti nuo realybės, nuo tiesos? Dėl to, kad mes esame bailūs? Ar dėl to, kad patys esame kalti?

Norėčiau nukristi. Iš labai aukštai. Kad kuo ilgiau krisčiau. O paskui atsitrenkti žemėn taip, kaip atsitrenkė vieniši varnai. Norėčiau. Bet ar tai įmanoma? Gal. Bet kodėl aš taip nepasielgčiau? Išdrįsčiau, tikrai, bet mane stabdo mintis, kad galbūt, galbūt kada nors viskas baigsis. Arba tai, kad nėra mirties. Miršta tik kūnas, bet siela - ne. Ji visad atgimsta. Nenorėčiau, kad mano siela į vaikelį įkūnytų ir tą vienatvę, jeigu ji nespėjo tada ištirpti, kai (tariamai) kritau.

Skaudūs tie vienatvės lašai. Ir tik dabar supratau - mano skausmas įgijo naują pavidalą.