*-*-*

Tu nežinai, kodėl juokiuos,
nors skauda
ir nežinai, kodėl aš tyliu,
nepykstu...
O juk tūrėčiau, Meile,
aš susmukt ant žemės
ir rankom drebančiom
apglėbt kelius.
Riedėt tūrėtų ašaros man sūrios
iš mėlynų,
krauju pasruvusių akių...
O mano lūpos,
baltame veide suskilę
Tūrėtų tart žodžius:
„Kodėl taip Meile
kankini mane? „
Bet šitaip Meile aš nesielgiu
ir man pačiai dėl to taip keista,
nes tu žinai tave myliu,
geidžiu beprotiškai be saiko...
O Meile aš dabar
juokiuosi iš savęs,
iš visko kas tarp mūsų buvo.
Tas juokas slepia išorėj kančias,
nes Meile,
viskas juk per greit sugriuvo...