Anapus kambario lango

Stovėjau ant kalno,
Bedugnė atrodė toli,
Bet buvo labai patraukli.
Šypsojos ir kvietė,
Svetinga atrodė
Ir nuoširdi.
Padangė buvo surakinta,
Pilkais marškiniais aprengta.
Saulė lyg raktas,
Bandė rakinti.
Naivuolė, gražuolė,
Nemanė, kad nepavyks.
Ir jei atvirai,
Trukdė man visa tai!
Sumaišė, suvėlė mintis.
Užsirūkiau ir nupučiau jas lauk,
Užsimerkiau, apsidairiau,
Ir supratau, kad iš tikro
Aš ne ant kalno,
O tik namie ant palangės,
Anapus kambario lango.