Tapau kažin kokiu mechanizmu, valdomu neaiškios jėgos. Niekas neturėjo didesnės reikšmės. Net laikas tapo bereikšmiu. Balti ir juodi šachmatai susimaišė. Nebeskyriau pirmadienių, antradienių ar šeštadienių. Visada gyvenau rytojumi. Niekad neturėjau „šiandien“.
Ar daug, ar mažai? Negalėjau pasverti. Vis dėlto turėjau dirbti. Juokinga, kokie darbai? Didžiąją laiko dalį skyriau žvilgsniams aplinkiniams. Iš tikrųjų norėjau pamatyti save. Bežiūrėdamas juokiausi, nors juokas niekada nebuvo man draugas.
Norėjau įsitikinti. Buvau kažką negrįžtamai praradęs. Galbūt visą pasaulį?.. Turėjau veidą žmogaus, kuris nežino savo vardo. Akimirka tapo momentu, momentas – gyvenimu. Aš niekada nemėgau klausytis. Tuo pat metu buvau vienintelis, girdintis save. Baisiai karšta, kai mūro sienos virsta tavo kūno dalimi.