Merlėjus VIIIdalis

     Kelionė, kaip Patrikas ir spėjo, neišpuolė lengva.
     Keliai buvo beveik nepravažiuojami, teko daug kėblinti pėsčiomis, dažnai pylė lietus, o naktimis žnaibė šalna. Pasveikusi ligonė, nors ir smarkiai kosėdama, pamažu stiprėjo: iš pradžių vos gebėjusi įsikarti į vežimą, po dienos kitos jau kartu su visais stūmė įklimpusius ratus.
     Pagaliau po geros savaitės visa keliautojų vora apsistojo pievelėje netoli vieno dvaro. Vakaras kaip tik išpuolė giedras, tad aplink vežimus iškart suplevėsavo šlapi aktorių rūbai ir įsipleškėjo laužai. Dauguma, net nesulaukę vakarienės, sukrito miegoti.
     Lilė irgi nuėjo į namuką ant ratų ir ten, atsigulusi tarp kitų žmonių, susisuko į savo antklodę. Ji, kaip ir dauguma, užmigo iškart, vos tik užmerkė akis.
     - Lilai, - papurtė kažkas ją už peties. - Ei, ar tu negirdėjai, kad buvo liepta keltis?
     Išsigandusi mergina atsisėdo. Jau buvo šviesu. Priešais ją piktas stovėjo direktoriaus sūnus, o kampe garsiai knarkė kumpanosis.
     Panelė greit iššoko iš tuščio namuko ant ratų, pastvėrė, ką rado katile ir nuskubėjo su mažiuliu į mažą tarno lūšnelę prie dvaro.
     Vieno kambario troboje glaudėsi ir taip nemaža dvaro sargo šeimyna, o dabar čia grūdosi dar ir visa cirko trupė. Sausakimšoj nuo žmonių patalpoj prie sienos dar tilpo ant lazdos sukabinti rūbai, o prie krosnies - sukrauti batai. Ant vienintelio stalo kažkas laikė atremtas nedideles veidrodžių šukes ir ant suolo ties jomis palinkę grimavosi ir šukavosi persirengę aktoriai. Ir vieną jų Lilė vos pažino - argi tai buvo pats direktorius?..
     Nelė pasodino naujokę ant suolo, sušukavo jai plaukus, ir... pasiėmė žirkles.
     Kambarinė kuo ramiausiai nurėžė ilgas panelės sruogas iki pečių ir per šios skruostą tyliai nuriedėjo ašaros. Likusius plaukus tarnaitė susegė pakaušyje ir, šiek tiek tamsiau padažiusi veidą, užtempė ant galvos peruką ir pritvirtino piemenėlio kepurę.
     Visą tą laiką sėdėjusi nejudėdama, mergina dabar palinko per stalą ir, nusišluosčiusi drėgnas akis, atidžiai pažvelgė į savo naująjį atvaizdą.
     Iš kitapus veidrodžio į ją žvelgė liūdnas, smulkus, su didele tamsių plaukų kupeta ant galvos kokių keturiolikos metų vaikinukas. Jo blyškius skruostus slėpė purvinas grimas, liesutį kaklą - storas apvyniotas šalikas, o iškilią krūtinę - užsegtas kilpelėmis švarkelis.
     - Lilai, tu toks gražus... - nusistebėjo mažiulis. - Kaip tikras piemuo...
     Po šių žodžių visi kambaryje prapliupo kvatotis. Aktoriai šūksniais pasveikino naująjį trupės narį ir kažkas nusijuokė, kad šia proga direktorius vakare tikrai atneš pigaus vyno.
     Pirmąją savo darbo dieną naujokė triūsė atviroje sodo pievelėje, kur slėpėsi už pakabintos tarp medžių užuolaidos, klausė direktoriaus sūnaus nurodymų ir tarp vaidinimų traukiojo uždangą. Cirko berniuko darbas tikrai nebuvo sunkus, išskyrus tai, kad per visą tą laiką, stebėdama atlikėjų darbą, mergina privalėjo išsilaikyti nesukosėjus.
     - Gerai atrodai, - ištarė juodaakis, rimta veido išraiška nužvelgęs kelnėtą panelę, kai tą dieną ją sutiko prie vežimų. - O tau tik su švarkeliu nešalta?
     Lilė išraudo - Patrikas dabar vilkėjo poniškus rūbus, o ji išrodė kaip piemuo!  
     - Aš turiu po juo dar vienus marškinius... - sumykė ji.
     - Tada gerai, - burbtelėjo jis. - Jei tau bus šalta ar kas blogai, drąsiai sakyk, nebijok.
     Juodaakis nužingsniavo prie savo žirgo ir naujokė pajuto, kaip jos krūtinę užliejo šiltas saugumo jausmas. Šio pono padrąsinantys žodžiai kažkodėl jai pasirodė tokie svarbūs, o globa - tokia reikalinga.


x


      Kitą rytą cirko trupė vėl pratęsė savo kelionę.
     Po savaitės kitos aktoriai jau dardėjo Silezijos keliais. Didesniame kaime ar miestelyje jie beveik veltui rodė žmonėms lokį ir su vertėjo pagalba rengė smuklėse vaidinimus, bet niekur ilgiau dviejų naktų nenakvojo. Vėliau, apleidę šį neturtingą kraštą, keliautojai traukė Lužicos žemėmis, kėlėsi per upes ir po mėnesio kirto Saksonijos Karalystės sieną. Ten, atvėsus orams, naktis jie jau leido užeigose, o sekmadieniais klausė bažnyčiose Mišių.
     Per tą laiką naujoji trupės narė prie klajoklės gyvenimo spėjo priprasti. Nuolat pakosėdama, tik už kruopų saują ir nakvynę, ji dirbo cirko berniuku, taisė senus rūbus, siuvo naujus ir kartais padėjo ruošti Leilai pietus. Per pasirodymus, slėpdamasi, kaip visada, už užuolaidos, mergina sekė aktorių vaidybą, klausėsi grojamos muzikos ir stebėjo, kaip būgnų dūžiai ir dūdelės melodija veikė žmones: jie šaukė pakartoti, o užplėšus taktą linksmiau, linksėjo galvomis, plojo rankomis ir švietė šypsenomis.
     Bėgant laikui naujokė geriau pažino ir pačius trupės narius.
     Ji sutarė su jais visais, tačiau nemėgo irzlaus nenuoramos mažiulio, aikštingos Nelės ir netgi paties griežtojo direktoriaus. Be bobulės ir galiūno, Lilė beveik su niekuo daugiau nešnekėjo, nesibičiuliavo ir dažniausiai laisvomis minutėmis tiesiog spoksojo į geležinės kantrybės dresiruotojus, kurie per alinančias treniruotes kaitaliodami griežtumą ir švelnumą, tūkstantąjį kartą sumaniai mokė gyvūnus to paties triuko. Panelei kartais atrodė, kad visi trupės nariai tarsi buvo įsimylėję į tai, ką darė, ir ji užjautė tuos aktorius, kurie su savo augintiniais dalijosi net savo valgiu.
     Patrikas, kuris merginą domino labiausiai, jai atrodė spalvingiausia asmenybė. Kelionėje juodaakis rengėsi skarmalais, o atvykęs prie dvarų - poniškais rūbais. Jis nevaidino, gyvūnų nedresiravo ir ilgą laiką Lilei atrodė tik vežimus lydintis ir saugantis raitelis. Tik po mėnesio ji iš galiūno sužinojo, kad skrybėlėtasis vyras tvarkė visą cirko ūkį ir buvo atsakingas už trupės maisto atsargas, būstą bei aprangą.
     Miestuose ir kaimuose šis ponas gebėjo greit rasti „reikalingų“ žmonių, mokėjo užmegzti ryšius ir turėjo „uoslę“, kur galima buvo ką naudingo gauti ar paprasčiausiai apsistoti. Direktorius, be abejo, jį vertino kaip veiklų ir gudrų asmenį, kuris, lyg senas lapinas savo šeimynoje, numatė visus cirko reikalus ir organizavo pasirodymus dar toli į priekį. Tačiau galiūnas patarė naujokei su šiuo keliaujančiu ponišku sukčiumi nesusidėti ir iš vis laikytis nuo jo atokiau.
     Pats Patrikas panelę kalbino gan retokai, nes jis beveik visada kažkur skubėjo ir rūpinosi savais reikalais, tačiau mergina nuolat jautė jo globą ir palankumą. Tik sykį, būdamas be nuotaikos, juodaakis ilgai barė Lilę, kodėl ji, niekam nieko nepasakiusi, sutemus viena nuėjo prie upės išplauti puodą ir per ilgai užsibuvo.
     Pasinėrusi į cirko kasdienybę, Lilė galėjo džiaugtis, kad jos kūnas pasveiko, tačiau ji dieną naktį galvojo apie praeitį ir paslapčia ašarojo. Kad ir kaip aktoriai pokštavo ir stengėsi naujokę pralinksminti, ji nesišypsojo. Merginą žavėjo tik muzika ir ji galėjo ištisas valandas klausytis repeticijų, nors ausyse tebeskambėjo klyksmų ir aimanų aidai...
     Sykį aktoriai, kuriuos nusamdė savo dukters vestuvėms kažkoks turčius, po vaidinimo puošniame salone tvarkė dekoracijas ir ardė strypus su suverta tarp jų uždanga. Cirko direktorius, dvarininkas ir visi kiti vestuvininkai tęsė puotą jau kitame, linksmo smuikelio čirpimo pripildytame kambaryje, o šitame dar šnekučiavosi poniškai apsirengęs Patrikas, išsipuošusi nuotaka ir kelios jos išsidabinusios draugės. Šalia besisukiojantis dvaro kamerdineris prižiūrėjo, kad visi išsigrimavę spalvoti cirkininkai kuo greičiau išsinešdintų. Juodaakis atvirai meilinosi visoms merginoms ir žarstė pagyras jaunajai poniai, tad nematė liesučio cirko berniuko, kuris kaip prilipęs dabar stovėjo prie durų ir, rodės, visa tai stebėjo, nors iš tikrųjų visą laiką neatplėšė akių nuo stovinčio kampe mažučio klavesino.
     Šis buvo lygiai toks pat, kokiu Lilė mokėsi groti namuose - toks pat gelsvas, su tokiais pat ornamentais, su dviem klaviatūrom...
     „Dabar arba niekada! “ - ryžtingai įsakė sau mergina ir skubiai prižingsniavo prie Patriko:
     - Pone, ar galit paprašyti... Ar galiu pamėginti pagroti?.. Tik prisiminti natas?..
     Iš pradžių, užimtas panelių juokais, juodaakis nesuvokė, ko ši prašė.
     - Pone Patricijau! Prašau!
     Tik išvydęs į jį įsmeigtas maldaujančias akis ir suvokęs, kad prieš jį stovėjo toji naujokė, kuriai buvo uždrausta pasirodyti žmonėse, Patrikas rūsčiai suraukė antakius:
     - O tu ką čia darai?!.. Tuoj gi direktorius ateis!
     - Ar tu moki groti? - nustebo jaunoji ponia, išgirdusi berniuko prašymą.
     - Seniai begrojau... - atsakė sumišusi Lilė. - Bet žinau, kad jūsų malonybei patiktų...
     - Įdomu, kaip toks prasčiokas, kaip tu, dar galėtų ką nors sugroti, - šyptelėjo toji. - Bet kadangi aš jau ištekėjusi, tai galiu tau leisti arba neleisti. Ar ponas neprieštaraus?
     Juodaakis pakraipė galvą, - aišku, jis dar kaip prieštaravo - neužtenka, kad užkalbinęs jį piemuo užtraukė jam gėdą, tai dar betrūko, kad šį pamatytų dar ir direktorius!
     - Tavo ponas neprieštarauja, - atsisuko šypsodamasi jaunutė nuotaka į cirko berniuką. - Jei ką nors gero sugrosi, padovanosiu tau pinigėlį, jei ne, tavo ponas liks man skolingas ir išpildys, ko aš panorėsiu. Uždarykit kas nors duris!
     Puošnios panelės sukikeno ir kamerdineris įvykdė įsakymą. Nepaprastai jaudindamasi Lilė atsisėdo prie instrumento. Ponia atidengė klavišus ir mergina nuleido ant jų virpančias rankas. Ji pamaigė aukštas natas, pamaigė žemas ir pasigirdo padriki garsai...
     - Tu nemoki groti, ar ne? - pasišaipė jaunutė nuotaka. - Tau tik knietėjo prilįsti... Gali ten kojomis neminkyti...
     - Jis išderintas, - tarstelėjo piemenukas.
     Staiga jo laibi pirštai vikriai perbėgo per klavišus ir, išgirdę harmoningus klavesino garsus, dirbę aktoriai atsisuko. Išvydę trupės naujokę ir greta jos stovintį juodaakį, vyrai sunerimę susižvalgė - argi tasai ponas pamiršo direktoriaus draudimą? Tačiau dar nespėję išsigąsti, jie, kaip ir visi kiti, iš nuostabos išsižiojo. Cirko berniukas, akimirksniu visus užbūręs greita ir žaisminga melodija, neklysdamas sugrojo aikštingą maršą ir pratęsė “allegro“ - abiejų rankų pirštais neįtikėtinu spartumu maigydamas klavišus, čia pat sukurpė negirdėtą gaidos eigą - veržlią, patrakusią ir nesutramdomą!
     Tiek daug laiko nesilietusi prie klavišų, panelė staiga,  tarsi gavusi galimybę atsukti laiko ratą, užsiplieskė alkanu, ugniniu, nevaldomu jauduliu ir visa savo jautria esybe įsiliejo į jausmingą garsų pasaulį. Toji audringa melodija ją greit užvaldė ir pripildė sielą palaimingais šviesiais prisiminimais - nuskraidino ją į gimtąjį kraštą, į linksmų draugių kaimą, į skambantį nuo dainų kiemą, į vaikystės namus, į didįjį šviesų kambarį...
     Lilė neišgirdo, kaip svetainėje nutilo smuikelis ir kaip atsivėrė durys, ji neišvydo, kaip atgal į čia nustebę sugužėjo visi svečiai... Mergina tik pajuto, kaip ją, grojančią, apsupo jos draugės, jos sesė, jos mama... Ir nuo to artumo, tarsi prisilietimo prie palaimingos praeities, panelė kone apsvaigo - kažkur šalia stovinti nusišypsojo Olivija...
     Niekas piemenėlio pasirodymo nestabdė, niekas nekalbėjo, tik be žado spoksojo ir užgniaužę kvapą klausėsi, kaip vikrių rankų rezgamos gaidos pynėsi ir pleveno ore, kartojosi pergalingo himno jėga, plasnojo vis aukščiau ir aukščiau... Šiuose namuose žmonės juk pažinojo natas ir netgi mokėjo groti, bet, akivaizdu, - ne iš atminties, ir ne taip virtuoziškai, kaip šis talentingas atlikėjas - skarmaluotas vaikigalis...
     Pagaliau melodija aprimo, sulėtėjo, ir merginos pirštai švelniai užbaigė visą kūrinį.
     Dar negalėdama atsigauti, Lilė žvelgė į klavišus ir juos lietė. Niekas cirko berniukui neplojo, bet visi tylėjo ir laukė, - gal jis dar ką nors sugros.
     - Gražu, - tarstelėjo nepatenkinta nuotaka, visai netrokšdama sumokėti vargšui piemenėliui jokio pinigėlio. - O kas tave išmokė taip groti?
     Staiga Lilė atsitokėjo ir pakėlė akis. Aplink ji išvydo gražias paneles, apstulbusį juodaakį, pilną kambarį išsipuošusių ponių ir ponų ir, aišku... patį direktorių.
     Kaip grojimas staigiai buvo prasidėjęs, taip staiga ir nutilo - išsigandęs cirko berniukas pašoko nuo kėdės ir išbėgo iš kambario.   
     Vestuvininkai greit vėl sugrįžo į kitą kambarį, direktorius nuėjo kartu su jais, o sukrėstas Patrikas prižingsniavo prie lango. Jis palydėjo žvilgsniu nubėgančią per kiemą naujokę ir susimąstė - ta mergina, buvo akivaizdu, savo muzikiniais gabumais pribloškė visus. Ir nejučia juodaakis suvokė - ji atėjo į jo rankas kaip pats aukščiausias koziris – visos trupės ateitis!
     Lilė nubėgo prie apaugusio krūmais ežero ir atsitūpė ant kranto.
     Jos veidu tekėjo ašaros. Tą melodiją, primenančią jai saugius, šiltus ir saulėtus namus panelė skambintų diena iš dienos ir bet ką atiduotų, kad tik galėtų prisėsti nors retkarčiais pagroti bent trumpiausius pirštų pratimus... O, kaip ji pasiilgo savo mielojo senojo brangaus klavesino, kaip troško prisiliesti prie jo, kaip prie mamos prisiminimo...
     - Tu čia? - išgirdo ji už savęs Patriko balsą. - Pagaliau tave radau. Kur tu to išmokai?  
     - Namie, - vos girdimai atsakė ji.
     Tasai vyras pasilenkė pažiūrėti į jos veidą ir mergina iš gėdos užmerkė pilnas ašarų akis. Šios nuriedėjo jos skruostais. Lilė negalėjo suvaldyti savo virpančių lūpų.  
     - Neverk, - tyliai ištarė Patrikas. - Esi jau didelė mergytė... Ir kol tu su mumis, tau viskas bus gerai.  
      - Aš stengsiuosi... Aš atsiprašau...
     
          6

     Žiemoti cirko trupė patraukė dar toliau į vakarus.
     Keliautojus kamavo įvairūs rūpesčiai - nepriteklius ir šaltis, miego trūkumas ir nuovargis, tačiau be jų, jie dar kentė ir įvairių mokesčių naštą: už sienos kirtimą - mokėk, už įvažiavimą į miestą - mokėk, už kėlimąsi per upę - vėl mokėk... Dažnai kareiviai reikalavo direktorių parodyti savo popierius ir skaičiavo žmones, tačiau vieną kartą muitininkai paprašė susakyti ir jų vardus.
     Tasai sukvietė visus prisistatyti patiems. Naujokė, po rytinio vaidinimo nespėjusi persimauti kelnių į sijoną, priėjo paskutinė.

- O čia - Lilas Vežė, - juokdamasis ištarė juodaakis tikrintojams. - Cirko berniukas.
     Tas jo pokštas iš pradžių išgąsdino visą trupę ir merginą, bet kai posto viršininkas ramiai nuleido nosį į ieškomų nusikaltėlių sąrašą, visi nustebo: tarnautojas nieko įtartino nepastebėjo! Aktoriai nusišypsojo: visas gyvenimas - tikrų tikriausias cirkas. Tačiau tai, kas įvyko po to, privertė juos apstulbti.
     Viršininkas pakėlė akis nuo sąrašo ir nužvelgė aukštą, liesą, į vyrišką apsiaustą įsisupusį kepurėtą vaikigalį.
     - Tu - Lilas Vežė?
     Šis klausimas pakirto kojas ne tik merginai, bet ir pačiam Patrikui. Direktorius sutriko, aktoriai nutilo, o Nelė uždengė mažiulio burną delnu.
     Išsigandusi naujokė įbedė į tarnautoją išplėstas akis:
     - Bet aš nieko nepadariau...
     Juodaakis jau žiojosi prisipažinti nevykusiai pajuokavęs, kai tasai paaiškino:
     - Mes ieškom kitų Veže - gal tu giminaitis?  
     Muitininkai nuvedė sulaikytą vaikinuką į trobelę ir Patrikas irgi nusekė iš paskos. Direktorius tylėdamas drebančiomis rankomis atsirėmė į vežimą.
     Laikas slinko lėtai.
     Pagaliau jie abu pasirodė. Susirūpinęs juodaakis iškart įšoko į balną ir šūktelėjo visiems judėti toliau, o sutrikęs, išblyškęs cirko berniukas greit įlipo atgal į vežimą.
     Perbalusi Lilė visą kelią niekam nesakė nė žodžio. Ji dar nežinojo, ar Patrikas viską papasakojo direktoriui, bet jau iš baimės drebėjo.
     Pagaliau keliautojai sustojo pailsinti arklius ir susikūrė pamiškėje laužą. Mergina šiek tiek pavaikštinėjo po šlapią, pajuodusį, pliką vėlyvo rudens mišką ir sugrįžo į vežimą. Šildytis prie ugnies ji nenuėjo, arklių pašerti nepanoro, bobulei padėti irgi nepasisiūlė, tik tyliai susirietė kamputyje, kad nepamatytų direktorius.
     Staiga prie naujokės lyg iš po žemių išdygo juodaakis.
     - Įsivaizduoju, kas būtų buvę, jei būčiau pasakęs, kas esi iš tikrųjų, - niūriai ištarė jis. - Ar tu tikrai esi ta pati Lilė?
     Panelė baimingai pažvelgė į šį skrybėlėtąjį vyrą. Jo veidas jai nepasirodė piktas.
     - Tu pabėgai, ar ne? - vėl paklausė Patrikas. - Ar tu žinai, kur tavo sesuo dabar?
     - Turbūt Lemberge, - nedrąsiai atsiliepė toji. - Mes turim ten susitikti.
     - O kas nutiko tavo mamai? Gerai, gali man nieko nesakyti, - pasakė jis, išvydęs išplėstas merginos akis. - Aš noriu paklausti kitko... Ar tikrai tavo tėvas - tas prancūzas?
     Mergina liūdnai palinksėjo galvą.
     - Maniau, jį dar sutiksiu... - atsiduso juodaakis. - Nežinojau, kad jis mirė...
     Lilė iškart pakėlė nustebusias akis:
     - Jūs pažinojote mano tėvą?.. O, dieve...
     - Taip, prieš kelis metus buvau susidūręs. Mes net vaidinom jo kūrinius! Negaliu dar tuo patikėti, kad tu - to prancūzo dukra... Jis taip baisiai kalbėjo vokiškai... Nors grojo ir kūrė genialiai - jo vieną dainą miesto kareivinės net plėšė kaip himną...  
     - Ar... Vieną dieną saulėtą? - pamėgino atspėti vis labiau jaudindamasi panelė.
     - Taip, tą pačią - aš tave pamačiau, vieną naktį mylėjau ir palikau.
     - O, - virpančiu balsu atsiduso ji. - Aukso žiedą atneš kitas tau dovanų...
     - Na taip. O aš, vargšas kareivis, ginsiu tave... - toliau pratęsė dainos žodžius Patrikas.
     -  ... Tėvyne, krauju... - pašnibždomis užbaigė mergina ir užsidengė rankomis veidą.
     Skrybėlėtasis vyriškis su nuostaba nužvelgė tokius neįtikėtinai laibus jos pirštus.
     - Lile, mes čia su direktorium pasitarėm... - kiek atsargiai rinkdamas žodžius, pakeitė toną ir temą juodaakis. - Noriu pasakyti, kad mums su tavim keliauti nėra saugu...  
     Staiga trupės naujokė persimainė - patraukė rankas nuo veido ir nusišluostė ašaras.
     - Tai gerai... - tyliai, bet tvirtai ištarė ji, išlipdama iš vežimo. - Ar galiu bent atsisveikinti su močiute?
     - Palauk, palauk, - sugriebė ją už rankos Patrikas. - Aš nesakiau tau išeiti.
     - Aš keliu per daug rūpesčių... Ar man paltą atiduoti Nelei? Ar galiu... pasilikti batus?
     - Kur tu eisi? Išklausyk mane iki galo!
     - Koks jums skirtumas? Grįšiu atgal! Juk jūs girdėjot, kad ponas - mano protektorius.
     Juodaakis stipriai suėmė merginą už pečių ir pasilenkė prie pat jos veido:
     - Paklausyk, tu! Kol dar nebuvai pabėgusi, jis gal ir būtų tave apsaugojęs, bet kas dabar tave proteguos? Tave gi dabar medžioja ne jis, o inkvizicija! Ir tas tavo proteguotojas net nesusimąstęs perduos į jų nagus raganos sėklą!
     Išvydęs, kaip stipriai ją paveikė jo žodžiai, vyras sušvelnino toną:
     - Dėl šios priežasties direktorius tau liepė dėvėti kelnes. Ir dar... liepė ateiti pavalgyti.
     Visiškai sutrikusi panelė ne iš karto nusekė paskui savo globėją prie laužo.       
     Iš tolo išvydęs juos ateinant, juodabarzdis įrėmė rankas į klubus ir palingavo galvą:
     - Na, na, ateik, ateik, madmuazele. Ar bent moki šnekėti savo tėvo kalba?
     - Tėtė su mumis kalbėjo tik prancūziškai, - rausdama nuo žvilgsnių išlemeno naujokė.
     - Nieko sau!.. - sumurmėjo sau po nosim Patrikas. - Gal tu dar ir eiles kuri?


x

     Tačiau žiema artinosi vis grėsmingiau ir pravažiuoti darėsi vis sunkiau.
     Galų gale prieš pat gruodžio pūgoms užpustant kelius aktoriai atvyko į direktoriaus gimtinę - didelį, turtingą ir garsėjantį įvairiais amatais laisvąjį miestą. Ten juodabarzdis išnuomavo priemiestyje nenaudojamas arklides ir visa trupė keletui savaičių įsikūrė net keliuose vieno pono tarnų kambariuose.
     Tame mieste atvykėliai sukosi, kaip tik išmanė. Juos užklupusio advento metu bažnyčia draudė vaidinti, groti ir linksmintis, tad visą mėnesį jie tik rodė turgaus aikštėje lokį, rinko išmaldą, o vakarais daug repetavo.
     Tą žiemą naujokė, vis geriau pažindama ją supusius žmones, nenustojo stebėtis jų ištverme, pripratimu prie nuolatinio alkio jausmo ir vaidyba.
     Vyrai ruošdavo vis naujus triukus ar pasirodymus. Jie derėdavosi vienas su kitu dėl kiekvienos mažiausios smulkmenos ir galiausiai bet koks pasirodymas būdavo ištobulinamas iki tobulumo. Neretai trupės ginčuose lemiamą žodį tardavo direktorius, kuris kiekvieną naują pasiūlytą idėją priimdavo tarsi savo paties ir iš jo užkrečiamo gyvybingumo atrodydavo, kad, jei tik jis būtų turėjęs galimybių, būtų įkūręs tikrą teatrą.
     Patsai Patrikas visoje toje grūstyje nedalyvaudavo, nes jis niekada nevaidindavo ir kartais net nenakvodavo trupėje. Tačiau kai tik jis pasirodydavo, tai tarsi netyčia vis atsidurdavo šalia Lilės. Juodaakis ateidavo pasižiūrėti repeticijų, patyliukais prisėsdavo prie plušančios siuvėjėlės ir nepastebimai pakišdavo po jos siuviniu kokį nors skanėstą - meduolį, saldainį ar tiesiog pyrago gabalėlį. Paskui, lyg niekur nieko, vėl nueidavo.
     Mergina suvokė, kad skrybėlėtasis ponas pradėjo jai rodyti išskirtinį dėmesį, tačiau greitai tai pradėjo pastebėti ir kiti.
     Negana to, kad valgyti jis sėdosi tik šalia panelės ir šiaip vis sukiojosi apink ją, tai, jei likdavo nakvoti, stengėsi pasikloti savo guolį tik šalia jos. Ir kai prie žvakelės šviesos kažkas iš aktorių sekė kokią istoriją ir nejučia aplink būrėsi visi kiti, nieko jau nestebino, jei už naujokės nugaros šypsojosi juodaakio šešėlis. Juos stebino kitkas - šie niekada nesikalbėjo.


x

     Per Kalėdas cirko gyvenimas pagaliau pagyvėjo ir jie pagaliau išgavo iš burmistro leidimą turgaus aikštėje surengti šventinį vaidinimą. Nors visi atlikėjai sušalo, tačiau užsidirbo pinigų ir pagaliau sočiai pašėrė savo augintinius. Veiklos ratas vėl įsisuko...
     Taip nepastebimai greit prabėgo ir ilgos žiemos savaitės. Atšventusi pavasarinę šventę, cirko trupė pasitiko kitą asketišką metą ir vėl kuriam laikui nutraukė pasirodymus.
     Šaltieji mėnesiai aktoriams atnešė nedaug pelno, tad po savaitės kitos jiems nejučia atsėlino sunkios dienos ir jie pradėjo maitinti laikomus gyvūnus tik kartą per dieną.  
     Kiekvieną rytą, kaip įprastai, atlikėjai keldavosi dirbti, tačiau dėl nuovargio ir ankštumos jie greitai suirzdavo, ir dažniau, ir garsiau tarpusavyje pasiginčydavo. Kažkas nuolat pykdavo, kažkas - nekalbėdavo, kažkas šaukdavo...
     Ilgas pavasaris siuntė išmėginimų visiems ir Lilei taip pat. Ji ne tik jau išrodė gerokai sulysusi, bet ir jautėsi smarkiai nusilpusi - mergina juk nebuvo pratusi kęsti tokio ilgalaikio šalčio ir bado.

x

     Vos tik keliuose pažliugo sniegas, pusalkaniai aktoriai patraukė į kitą tolimą gyvenvietę. Nors šalčiai taip smarkiai nebežnybė, tačiau visur tebekaraliavo gręžte besigręžianti po žmonių rūbais drėgmė ir gelte geliantis vėjas.
     Lilė jau pusiaukelėje pajuto, kaip smarkiai jai suskaudo gerklę. Nei jos vilnonis šalikėlis, nei milo apsiaustas, nei Patriko padovanotos kumštinės pirštinaitės neapsaugojo nuo ledinių oro gūsių ir paskutinę kelionės dieną panelė pradėjo net kratytis nuo kosulio.
     Pagaliau prieš pat sutemas išvargę keliautojai įveikė klampotą miško taką ir pasiekė ant kalvos stūksančią akmeninę pilį.
     Atidaręs langelį prižiūrėtojas iš pradžių vos atpažino direktorių - savo giminaitį, bet paskui, prisiminęs vaikystę, nušvito ir su džiaugsmu atvėrė visam jo karavanui geležinius vartus. Pro siaurą akmeninę arką vežimai įdardėjo vorele į uždarą dar padengtą sniegu kiemą ir ten išlipę iš ratų atvykėliai iškart užvertė galvas aukštyn - jie dar niekad gyvenime nebuvo matę tokios milžiniškos juosiančios pastatus tvoros ir aplink tokių galingų, tarsi aukšti mūriniai sargybiniai, besistiebiančių į dangų bokštų.
     Naujokė bene vienintelė neapsidairė, nei į kur atvyko, nei pas ką - drebėdama iš šalčio ji išsiropštė iš vežimo ir sustirusiomis kojomis nesidairydama nužingsniavo paskui visą trupę į tarnų pastatą. Trokšdama kuo greičiau pasislėpti nuo ledinio vėjo, Lilė priėjo iki durų, kažkam pasitraukė iš kelio, kažką praleido, kažkur į šoną pastatė koją ir...
    - Ah! - šūktelėjo ji, paslydusi ant apledėjusios balos.
     Mergina akimirksniu būtų įsitėškusi ant akmeninio slenksčio, jei jos nebūtų laiku sugriebusios kažkieno rankos - tas kažkas ją sugavo jau gulsčią beveik prie žemės ir stipriai prispaudė prie savęs. Įsikibusi aukštielninka į gelbėtoją, panelė prisiplojo veidu prie jo snieguoto peties, ir tuo pat metu pajuto, kaip atsitiesdamas tasai žmogus savo dygstančia šiurkščia barzda perbrėžė jos kaktą ir tarsi netyčia šaltomis lūpomis prisispaudė prie jos skruosto...
     Visa tai įvyko taip greit, kad Lilė net nesuspėjo suvokti, kaip ji vėl atsistojo ant kojų. Suakmenėjusi lyg stabas, ji baisėdamasi pažvelgė į šį vyrą - ar jis ją ką tik pabučiavo?  
     - Būk atsargesnė, - griežtai pasakė juodaakis, žiūrėdamas į išplėstas merginos akis ir vis dar tebelaikydamas ją apkabinęs. - Mums sulaužytų kojų nereikia...
     Tą pat akimirką, pastebėjęs ateinančius ir į juodu kreivai šnairuojančius du trupės vyrus, jis skubiai paleido naujokę iš savo glėbio ir nuėjo.
     Lilė taip ir nepasakė Patrikui, kaip stipriai ji užgėlė savo rankas ir kojas.
     Tądien ne ji viena taip smarkiai sušalo - po tokios sekinančios pavasarinės kelionės apsirgo pusė trupės narių. Mažiulis irgi pamėlynavo, tad direktorius tą patį vakarą paprašė savo giminaičio leidimo apsistoti bent porai savaičių, kol sustiprės jo sūnus.
     Įsikūrę tuščiame, erdviame kareivių barake su gultais, kaitria duonkepe krosnimi ir plačiais suolais, atvykėliai džiaugėsi, galėdami pagaliau bent apšilti ir su atėjusiu pilies prižiūrėtoju juokavo, kad jiems iki svaiginančios laimės dabar trūko tik didelio sultingo šerno kepsnio, karštos pirties ir linksmų šokių.
     - O, kokią turite gražuolę! - nusijuokė tasai ponas, priėjęs padėti moterims užkurti krosnį. - Jau dabar kaistu vien į ją žiūrėdamas. Ir kaip ji viena šitiek jūsų išmaitina, apskalbia ir dar vaikus prižiūri?
     Bobulė Leila, kambarinė Nelė ir Lilė, tai išgirdusios, nustebusios pažvelgė į jį.
     Direktoriaus tarnaitė iškart išraudo, nes pilies prižiūrėtojas pamerkė akį būtent jai.
     - Na, tu visada turėjai gerą uoslę, - garsiai atsakė iš kažkur atsiradęs juodabarzdis. - Kiek atsimenu, visada dėl to su tavim pešdavomės. Bet vaikų turime kol kas tik vieną.
     - O šis berniūkštis? - mostelėjo ranka tasai į išsižiojusią Lilę. - Argi jis jau suaugęs?
     Mergina apstulbo dvigubai: tasai žmogus ne tik jos nepavadino gražuole, bet dar ir palaikė vaiku! Ausyse užkalė, suūžė ir ji, aišku, praklausė, ką atsakė direktorius, užtat aiškiai išgirdo nuskambėjusį visos trupės juoką. Įskaudinta panelė greit nusuko savo veidą, bet tai nepadėjo - jos akyse dar skaisčiau suliepsnojo Nelės žandai...
     Jau pirmą naktį naujoje vietoje per savo sausą įkyrų kosulį naujokė nei pati miegojo, nei kitiems leido pailsėti. Tie Nelės žandai nenyko iš akių visą naktį ir kosčiodama Lilė vis negalėjo patikėti, kad ji iki šiol visą laiką šią šviesiaplaukę moterį naiviai laikė tik paprasčiausia mažiulio aukle ir trupės skalbėja...
     Kitą dieną mergina nuo suolo nesikėlė, nors kartu su aktoriais turėjo ruoštis Velykų šventėms. Jei ji ne kosėjo, tai snaudė, o jei ne snaudė, tai užgesusiomis tuščiomis akimis žvelgė į vieną tašką. Visa trupė guodė ją kaip mažą vaiką, bet ligonės reikalai tik prastėjo - ji gulėjo kaip šapelis ir kitą, ir dar kitą dieną...
     Iškart po švenčių, grįžęs iš netolimo miesto, Patrikas pakvietė karščiuojančiai sirgalei vaistininką ir paklojo guolį ant krosnies, tačiau nei stebuklingi eleksyrai, nei šiluma jai pagerėjimo nesuteikė. Galų gale direktorius išprašė giminaičio leisti paguldyti trupės berniuką į atskirą tarnų kambarį ir Lilė juodaakio buvo pernešta į minkštą lovą.
     Kelias dienas bobulė gydė ją visokiausiais įmanomais būdais, tačiau mergina su kiekviena diena vis labiau seko.
     Vieną dieną ji prie maisto nebeprisilietė ir Patrikas rimtai susirūpino.  
     - Ačiū, jums, - liūdnai nusišypsojo panelė, kai jis atnešė jai saują pjaustytų džiovintų obuolių. - Jūs toks geras...
     - Tu visai be jokios spalvos, - atsiduso juodaakis, prisėsdamas ant lovos krašto. - Ant tavo minčių matau tupintį juodvarnį, todėl turi pasišaukti savų namų paukštelį. Privalai prisiminti ką nors gražaus iš savo vaikystės, kada tau buvo labai linksma ir gera. Turi prisiminti tą jausmą. Juk ir aš turiu savų prisiminimų - jie mane šildo.
     Lilė įsispoksojo į vieną tašką lubose. Tasai vyras pasilenkė arčiau:  
     - O brangių žmonių tu neturėjai? Prisimink juos ir jų meilę iš vaikystės.
     - Mama... - lyg iš po žemių sklindančiu balsu ištarė ligonė. - Aš žinau, kodėl ji nutilo.
     - Ar tu tik dabar tai sužinojai? Juk visą laiką tai žinojai ir viskas buvo gerai.
     Mergina atsisuko ir įsistebeilijo į šį žilą, kiek suvargusį, bet tokį globėjišką jai žmogų:  
     - Ir man čia tikrai nebėra kas veikti...
     - Ką? - nustebo Patrikas. - Tu... negali taip norėti išeiti iš gyvenimo!
     - Ten, anapus, mūsų laukia tai, į ką mes tikime, - greit sušnibždėjo dusdama Lilė. - Ir jei aš tikiu, kad sutiksiu mamą...
     - Tu su mama gali niekada nebesusitikti! - nekantriai nutraukė ją juodaakis. - Tik Dievas turi teisę tvarkyti mirties reikalus ir mes gausime tai, ko nusipelnome. Gal geriau prisimink vaikystę... su seserimi!
     Ligonė staiga smarkiai užsikosėjo ir, kai priepuolis aprimo, ji negyvu balsu atsakė:
     - Karas mus... išskyrė...  
     Staiga Patrikas išsitraukė iš po apykaklės virvutę su mažyčiu geležiniu krucifiksu ir, prikišęs prie pajuodusių panelės akių, paklausė:
     - Matau, kad prisiminimai apie artimuosius tavęs nešildo. Žinai kas tai?
     Lilė užsimerkė.
     - Čia Tas, kas numirė už tave ir už mane. Ir numirtų dar ir dar. Jis žino dešimt būdų, kaip tau padėti, bet tu paprašyk tik vieno vienintelio pasiūlymo. Susikaupk ir paprašyk.
     - Noriu... sutikti mamą... - lyg iš po žemių ištarė užsimerkusi mergina.
    - Ne, ne, dabar tu turi prašyti, kad Jis nuspalvintų šviesiom spalvom tavo mintis.
     Lilė tylėjo.
     - Klausyk, tu turi paprašyti... Mes už tave visi meldžiamės... Jei tau atrodo, kad gyvenimas žiaurus ir neteisingas, tai taip ir yra, bet Dievas tau davė tavo gyvenimą ir žiūri, kaip tu jį sužaisi. Būk protinga žaidėja ir atsimink, kad Dievas visada lieka Karaliumi. Turi jo paprašyti, nes už dyka Jis nedalins jokių malonių...
     - Kai kam dalina, - nusuko ligonė savo galvą į šoną.
     Juodaakis vėl paslėpė kryželį po apykakle ir palinko dar arčiau jos veido.
     - Jei ir dalina, - pasakė jis. - Tai galbūt jų proseneliai už juos meldėsi, kai jie dar nebuvo gimę. O gal jie savo sielas velniui pardavė. Iš vis, kodėl tau rūpi kažkokie kiti žmonės? Dėl ko tu bijai gyventi? Ar dėl to, kad kažkas ir toliau gerai gyvens, o tu jau ne?  
     Mergina atsimerkė, bet išvydusi taip arti to vyriškio veidą, vėl užsimerkė.
     - Ar tu manai, kad esi tokia vienintelė? Jei buvai įpratusi naudotis viskuo, ką tau davė Dievas, tai, aišku, reiks laiko susitaikyti su tuo, kad atėmė. Bet tu pradėsi atrasti kitus dalykus, kurių anksčiau nematei ir net negalvojai apie juos. Gal būt taip reikia tavo sielai.
     To vyro žodžiai Lilės nepaguodė. Ji atsisuko ir įsmeigė į jį liūdnas akis.
     - Aš noriu pas mamą, - tyliai tyliai sušnibždėjo ligonė. - Aš pavargau... čia... viena...
     Staiga Patrikas atsitraukė nuo jos, bet vis dar spoksojo apstulbęs:
     - Ar tu nori pasakyti, kad nieko neturi? - pagaliau paklausė jis. - O kaip aš? O kaip Leila? O kaip visi šitie žmonės? Ar mes ne tavo šeima? Ar mes blogai su tavimi elgėmės?
     Mergina pasijuto nesmagiai ir nudelbė akis žemyn. Ji tik dabar suvokė, kaip smarkiai įžeidė šį globojusį ją poną.
     - O aš maniau, - piktai suraukė antakius juodaakis. - Kad mes tau reiškėm šiek tiek daugiau nei svetimi žmonės!
     Tai pasakęs, jis atsistojo ir skubiai išėjo kambario.
     Argi panelė galėjo šiam vyrui prasitarti, kaip smarkiai ją žemino piemenuko rūbai? Argi ji iš vis galėjo kam nors apie tai prasitarti?