Morkų sultys ir Nojus

Kodėl pažiūrėjus liūdna, bet turbūt visai neprotingą filmą, žliumbi lyg žemę pardavęs? Ar tik tuomet pratrūksti? Ir tik tokiom akimirkom nebesulaikai liūdesio, pykčio ir išsilieji kiek tik gali. Kaip reikalas. Gal geriau kartą, bet galingai? Ar protingiau po truputį, profilaktiškai ir dažniau? Nė nežinau. Ir kam žiūrėti tokius filmus? Ir nieko jau nebepavyks nuveikti. Nei dirbti, nei blaiviai mąstyti. Dabar likusį laika teks bliauti. Matyt, atėjo metas. Visko per daug? O gal  kaip tik per mažai? Bet juk kai nieko neturi, tai nieko ir nereikia. O dabar jau ir nieko nebesuprantu kaip čia šiam pasauly viskas sudėliota.

Nojus ėjo senamiesčio gatve. Sustojo pamatęs mergaitę. Mergaitė iš nuostabos aiktelėjo. Ak. Iš švelnių rankų išslydo storo stiklo butelis. Tūkstančiai mažų krislelių. Nagi, bėkite, vaikai, surinkite! Tai mano ašaros! Kelius dengiantis sniego baltumo paltukas nusidažė oranžine. Tokia kaip apelsinai ir morkos. Ji šyptelėjo – kaip neprotinga ir net neįdomu baltą žiemą nešioti baltą paltą. Tikrai. Juk kai esi maža mergaitė baltų pusnių  fone tavęs taip lengva nepastebėti. Ji žiūrėjo į grindinį ir ant jo pabirusias šukes. Gerai, vis dėl to, kad ne vasara. Jokių basučių, jokių neapsaugotų kojų pirštelių, jokių supjaustytų pėdų.
Mergaitė apsisuko ant kulno ir pasišokinėdama nuėjo ten, iš kur lyg ir buvo atėjusi. Nojus nesekė. Žinojo kur link ji keliauja. Dažų pirkti.
Ir ta visa diena jam buvo tokia geltonai oranžinė. Gal dėl netikėtos saulės, apšviečiančios stogus, o gal dėl tų sulčių, kurias šiandien gėrė.