K.

K.

„kai į tave susigeria sušlapę rudenys
tu apsvaigsti ir pasileidi vedamas“



Taip. Rudenys susigeria, perkošia visą kūną ir jei susilaikai neverkęs jie pasilieka tavyje. Tą naktį Kamilė apie nieką negalvojo, tik stebėjo. Būna kai suvoki, jog tavęs seniai nebėra ir nerandi nė raštelio kas nutiko, nė popiergalio, nerandi nieko.

Kamilė visada aprašinėdavo visas skiautes. Ji turėjo kvailą maniją ir vis galvojo, kad jei ko neužrašys, tai pranyks. Kamilė tikėjo, kad kažkuriam laike jos istorija jau seniai užrašyta. Niekas neturėjo tiek knygų kiek K. Ji vis pirko knygą po knygos ir ieškojo to kas buvo įrėžta jos skiautėse. Kamilės mintyse egzistavo visiškai kita erdvė. Pačios mintys net nebuvo panašios į mintis, tai, greičiau, kažkas panašaus į seno fotoaparato nespalvotą juostą. Blyksnis kadras, kadras blyksnis, kartais tik blyksnis ir juoduma, tarsi užsikirtusi sena muilinė.

Visos imperijos galiausiai patiria krachą.

Visad klausiau savęs ar galima parašyti atvirą savo gyvenimo istoriją, jei ji liečia ne tik tave. Jei tavo gyvenimas tampa intarpais į kitų gyvenimas. Jei iš pagrindinės herojės tampi pasakotoja ir suvoki, jog apie tave supančius žmones žinai daug daugiau, nei jie galėtų numanyti ar norėtų atskleisti. Taip. Rudeninės moterys ribų nejaučia. “Kai į tave susigeria sušlapę rudenys tu apsvaigsti ir pasileidi vedamas.“