Ekvinokcija 1 (tęsinys)

Dienos metas. Valkata išsitraukė iš maišo gertuvę. Burna buvo šleikščiai perdžiūvusi. Gurkštelėjęs burnelę, stipriau susisiautė  apsiaustą ir atsisėdo prie laužo. Liepsna šildė kūną. Nuo šilumos ėmė mausti pavargusias kojas. Jam buvo beveik šešiasdešimt, tačiau sveikatos turėjo velniškai daug.
Akys merkėsi, apėmė miegas.
Sapnas buvo klaikus. Jis pabudo, bet spiegimas ir šuns staugimas liko.
Viskas skendo rūke. Pasigirdo duslus bumbtelėjimas.
Kažkoks blyksnis  švystelėjo danguje.
Valkata  nejučia krūptelėjo, ant veido sužibo prakaito lašai. Nusibraukęs nuo akių ilgus sulipusius plaukus, norėjo bėgti pieva. Nespėjus jam žengti nei  kelių žingsnių, jo kojos lengvai sulinko. Jis  sukniūbo.
  Prieš akis atsivėrė sunkiai apsakomas vaizdas.
Kalno šlaitas  leidosi stačiai žemyn, pranykdamas migloje. Pats šlaitas buvo išvagotas rievių, tarsi laiptų pakopų. Apaugusių nepažįstamais, nematytais augalais. Jie buvo panašūs į  kamienų ir šakų raizgalynę. Matėsi pakabintos aikštelės, grįstos masyviomis akmeninėmis plokštėmis. Ant jų  stovėjo daugybė riedulių.
Neįmanoma buvo suprasti, kas ten apačioje. Bedugnė ar dangus.
Pasigirdo kažkoks nenatūralus šnopavimas. Paskui kažkas vienu ypu apvertė jį ant nugaros. Jis žvelgė į dangų, bet dangaus nebuvo. Virš jo šmirinėjo padarai apžėlusiais veidais, išsprogusiom akimis, tvirtai suspaustomis lūpomis. Vienas gauruotom rankom  laikė moterį...