Merlėjus VIIdalis

5
    
     Po savaitės, kai daktaras dar sykį aplankė savo ligonę ir iš randų ištraukė visus siūlus, mergina jau taip smarkiai nebekarščiavo. Tačiau jos savijauta vėl žymiai pablogėjo, kai tik ji išvydo taip smarkiai vilko dantų sudarkytą savo riešą. Turėjo praeiti dar diena kita, kol ašaros nustojo riedėti per Lilės skruostus ir tik tuomet ji pamažu pradėjo sveikti - retkarčiais jau sugebėjo atsikosėti ir net pati atsisėsti.
     Pripratusi prie savo kamaraitės, ligonė jau nebebijojo nei girgždančių durų, nei nuolat pro jas zujančios savo globėjos. Ji jau žinojo, kad ši mažutė kuprotoji Leila, nors ir išrodanti kaip nulipusi iš baisios pasakos, iš tiesų turėjo rūpestingą širdį. Panelė su užuojauta galėjo valandų valandas stebėti šią dirbančią cirko virėja senutę, kuri ne tik spėjo ruošti maistą, bet ir vakarais prie kelių žvakių dar sugebėjo taisyti atlikėjų rūbus.
     Sykį, iki vėlumos prisiklausiusi tylaus bobulės niurnėjimo po nosimi, mergina pasisiūlė šiai plušančiai su siuviniu savo globėjai padėti. Toji, tik išgirdusi, kad Lilė, kaip ir visoms panelėms derėjo, mokėjo dailiai siuvinėti, jau kitą rytą jai padavė adatą ir uždavė užlopyti skylę. Taip ligonė pradėjo iš lėto, pailsėdama, siūti savo pirmąjį siuvinį.
     Nuo tada senolė visai dienai atkimšdavo skudurais užkištą mažutį langelį ir siuvėjėlė galėdavo geriau įžiūrėti dygsnius.
     - Močiute! - sykį pašaukė išsigandusi mergina tik įėjusią bobulę. - Kur mano suknelė?  
     - Kažkur buvo čia, - atsakė toji, iš pakampės ištraukdama susuktą skudurą.
     Lilė pačiupo savo rūbą ir su palengvėjimu atsiduso: mamos dovanotas auksinas gulėjo vietoje. Bet ji vėl persimainė - tasai jos dailusis gelumbės audinys buvo nepataisomai suniokotas! O jos pačios gražučiai smulkiai nunerti nėriniai!..
     - Neverk, - paguodė senutė. - Aš tau surasiu kitus rūbus.
     Po dviejų dienų ligonė gavo iš bobulės dovanų karvės dydžio sijoną ir maršką. Raštinga panelė nusiminė, kad apdarai tiko labiau kokiai žąsų piemenaitei, nei jai, tačiau ką jau padarysi, teko dėkoti ir už tai...
     Šiaip ne taip tuos rūbus susisiaurinusi, mergina apsivilko juos pasimatuoti ir nužengė per kamarą pirmuosius savo žingsnius. Ir ji nespėjo net apsisukti, kai staiga prieš akis pasipylė daugybė baltų žvaigždučių ir... aplinka sutemo.
     Atsigavusi jau ant žemės, Lilė apsidžiaugė, kad jos globėja tebebuvo lauke ir kuo greičiau nušliaužė atgal į savo guolį. Nors pirmas mėginimas pasivaikščioti nepavyko, bet smalsumas nugalėjo ir jau kitą rytą ligonė nuropojo keturiomis iki langelio. Tik pro jį nieko įdomaus nepamatė - viską užstojo milžiniškas alyvų krūmas.
     Dar tą pačią dieną mergina per pietus pirmą kartą ryžosi priropoti ir prie durų.
     Pro plyšelį ji išvydo saulės nutviekstą namo sieną, akmeninę lauko krosnelę ir ant rąstų krūvos susėdusius keistai apsirengusius vyrus, kurie iš dubenėlių kirto bobulės Leilos paruoštą valgį. Lilė iškart atpažino baisųjį kumpanosį senį ir smalsiai nužvelgė visus kitus žmones: niekad neregėtą liliputą, du liesučius akrobatus, milžinišką galiūną, ilgaplaukį liesą vyrą, ir mažą berniuką, dabar žaidžiantį su tikrų tikriausia gyvate.
     Vaikas maigė šliužą rankose ir, greičiausiai, erzino suaugusiuosius, ypač vieną pusamžį žilstelėjusį poną, kuris iš kitų skyrėsi savo poniška liemene, baltutėliais, net švytinčiais saulėje marškiniais ir turėjo kabančią prie šono špagą - tik turtingiesiems prieinamą privilegiją. Šalimais ant rąstų gulėjo numesta nėriniuota kaklaskarė, nusėtas daugybe blizgančių sagučių švarkas, ir juodų ilgų garbanotų plaukų perukas, kas, matyt, irgi priklausė jam.
     Kažką sakydamas vyras pasisuko šonu ir tą pat akimirką, taip aiškiai išvydusi jo ilgą lenktą nosį, panelė šį žmogų atpažino - tai juk buvo tas pats kelionėje sutiktas pasipūtęs juodaakis! Mergina nusistebėjo, koks skarmaluotas anuomet skrybėlėtasis vyras išrodė kelionėje, ir koks išsipustęs jis stovėjo dabar, tarsi tai būtų buvę du skirtingi asmenys!
     Juokdamasis mažas berniukas apsuko gyvatę apie pono koją ir, išdykėlio rankų padedama, ji įsikorė į šį „medį“ aukštėliau. Šliužas gal būtų apsivyniojęs ir dar aukščiau, bet staiga juodaakis vaiką prie savęs smarkiai prispaudė ir tasai klykdamas iš pasitenkinimo, vos ne vos ištrūkęs iš stipraus glėbio nubėgo „skųstis“ tėčiui. Vyriškis tą gyvatę atsargiai nusivyniojo, kažkur ją nunešė ir pats pradingo. Kai jis vėl sugrįžo prie pietaujančiųjų, Lilė, dabar taip aiškiai išvydusi pono veidą, vos garsiai neaiktelėjo: ji gi šį žmogų dar neseniai ir sapnavo!
     Ir tas sapnas vėl išplaukė prieš panelės akis...  
     Iš pradžių visur plytėjo tamsa ir šnabždesiai. Po to aidėjo keistas šurmulys ir ligonė tik klausėsi. Paskui vis labiau ryškėjo vos girdimas, bet aiškus žemas vyriškas balsas.  
     - Šventasis Dieve... Amžinasis Dieve... Galingiausiasis Dieve... Aukoju Viešpačiui ir pasižadu...
     Tas keistas balsas sapne patraukė Lilės dėmesį ir ji ėmė dairytis, iš kur jis sklido. Aiškiai girdėdama žodžius, bet nesuprasdama tariamų frazių prasmės, mergina įsiklausė dar atidžiau ir nustebo - ji pažino maldą. Netikėtai nežinoma jėga išstūmė ligonę iš tamsos gelmių į šios žemės aplinką ir, iš visų jėgų įkvėpusi oro, ji atsimerkė. Vaizdas suraibuliavo spalvomis ir priešais išniro tamsios žmogaus akys, kurios jai pasirodė tokios artimos, lyg jas būtų pažinojusi jau daugybę šimtų metų... Tačiau iškart po to sekė baisioji dalis, kuomet iš skausmo panelė ėmė klykti: į jos visą kūną nuo viršugalvio ligi pat kojų pirštelių susmigo šimtai bičių geluonių ir per plonytę odą iki smulkiausių kaulelių įsirėžė šimtai aštriausių, negailestingiausių dūrių!
     Kaip košmaras nutrūko, panelė nebeprisiminė.
     Mergina buvo tikra, kad tame sapne matė būtent šito vyro akis, būtent jo veidą. Tai jis žvakių šviesoje kažką šnibždėjo ir susirūpinęs žvelgė į ją...
     Net išsižiojusi iš smalsumo Lilė stebėjo tą pagyvenusį poną, dabar atokiai sėdintį nuo kitų pietautojų ir kuo ramiausiai kabinantį savo košę. Ji gal būtų ir dar ilgiau tyrinėjusi tą žilstelėjusį juodaakį, tačiau jis nejučia sustingo ir... aštrus jo žvilgsnis žaibiškai blykstelėjo tiesiai į pasislėpusios panelės akis.  
     Iš netikėtumo mergina kaip kamštis atšoko nuo durų ir nudribo atbula ant žemės. Visiškai apstulbusi ji įsispoksojo į siaurutį plyšį, pro kurį ką tik žiūrėjo...
     Kai bobulė sugrįžo į kamarą, susisupusi į apklotą ligonė jau sėdėjo savo guolyje:   
     - Močiute, tas ponas, kur dabar pietavo su visais? Kas jis toks?
     - A, tai Patrikas.
     - O kas moka už mano vaistus? - neatstojo Lilė. - Direktorius?
     - O kam tau reikia žinoti?
     - Močiute, pasakykit... Juk daktarą prisišaukti taip brangu... Ir vaistai... Nenoriu apsimesti, kad nieko nesuprantu...
     - Tai galėsi padėkoti... - stabtelėjo senutė, kažką mąstydama. - Tam Patrikui...
     - Taip ir maniau! - susiraukė panelė. - Jei jis galvoja, kad aš skolą atidirbsiu, tai taip nebus.   Aš grįšiu pas dėdę, ir dėdė atmokės. Ir ne tik jam, bet ir jums.
     - Man tu nesi skolinga, - pyktelėjo senutė. - Ir tavęs niekas nelaikė ir nelaikys surišęs, - gali eiti nors rytoj. Tik tavo vietoje pas dėdę dar neskubėčiau - Ten vyksta karas.
     Tai išgirdusi, Lilė sustingo. Paskui užsimerkė ir daugiau nieko nebepaklausė.   
    

x

     Vieną vėlyvą pavakarę, kai rudenėjančios vasaros šiluma dar nebuvo išblėsusi, dar ne visai atsigavusi po ligos Lilė sėdėjo prie pat atkimšto langelio ir susikaupusi prietemoje adė kažkieno prairusias kelnes. Ji mąstė apie vakarykštes direktorienės laidotuves, kuriose nedalyvavo, mąstė apie pačią velionę, kurios niekad nematė, mąstė apie mažąjį berniuką, kuris visą naktį graudžiai praverkė tyliame kieme, nes ką tik neteko savo mamos ir jos pačios akyse nejučia pradėjo tvenktis ašaros.  
     Panelė smaigstė paskutinius dygsnius, kai į kamarėlę įėjo bobulė ir, pamačiusi, kuo ramiausiai plušančią siuvėjėlę, šūktelėjo kažkam užeiti.
     Durys atsivėrė ir nešinas dideliu, sklidinu vandens kibiru, į vidų įžengė merginai jau matytas skrybėlėtasis vyriškis, šį kartą vilkintis prastuomenės drapanomis.
     Lilė stabtelėjo siuvusi ir  įsistebeilijo į jį.
     - Štai čia, - parodė senutė vietą ant žemės ir tasai žmogus, pastatęs kibirą, greit išėjo.
    Netrukus jis ir vėl pasirodė, tik šį sykį ne vienas, o kartu su kumpanosiu seniu atnešė karšto vandens katilą. Į siuvėjėlės pusę nė nepažvelgęs, juodaakis skubiai apsisuko išnyko tarpdury, o tas baisusis senis stabtelėjo. Jis mirktelėjo panelei savo maža susiraukšlėjusia akim ir toji nuo tokio draugiškumo vos neišmetė iš rankų adatos.
     - Tai labas, - iššiepė kumpanosis savo suklypusius dantis. - Toli nenuėjai, ar ne?
     - Keliauk iš čia, - subarė jį bobulė, užsimodama tvoti dubeniu. - Negąsdink vaiko!
     Kai tasai senis išėjo, ligonė sužinojo, kam buvo suruošti tie vandens katilai.
      Ji turėjo darbo išprausti senąją Leilą ir po to padėti šiai apsirengti. O paskui, jei norėjo, galėjo ir išsimaudyti pati.
   Šiek tiek drovėdamasi mergina nusivilko ir užsirišo maršką ant klubų. Saujomis semdama vandenį ir pildama ant savo jau beveik sugijusio kūno, ji neskubėdama šiaip ne taip visa apsiprausė ir pagaliau sušlapino plaukus.
     - Močiute, o kas man nurengė suknelę? - paklausė panelė, kai jos globėja įtrynė jai į galvą kažkokių į samanas panašių žolių.
     - Gydytojas.
     - O kas man davė šituos marškinius? - vėl paklausė Lilė, stebėdamasi, kad, suputojusios tarp pirštų, tos žolės sutrupėjo į smulkiausius gabaliukus.
     - Irgi gydytojas.
     - O kas dar matė, kaip jis mane nurenginėjo?
     - Turbūt niekas.
     - O tai kas tada mane parodė gydytojui? - nustebo mergina ir atsitiesė.
     - Aš parodžiau, - pyktelėjo senutė. - Prauskis.
     - Ar gydytojas mane čia ant šieno ir siuvo?
     - Prauskis, nes vanduo baigia atšalti!
     Bobulės žolelės sunkiai skalavosi iš plaukų ir Lilė vis keitė ir keitė putojantį vandenį švariu. Tačiau šis užsiėmimas ją linksmino: panelė purtė ir purtė savo šlapias sruogas, žaidė su varvančiais lašeliais ir sekė per gelsvas skiedras besirangančias sroveles, kurios vinguriavo į smėlėtą įdubimą prie sienos, rinkosi į balą ir gėrėsi į žemę. Šypsodamasi mergina mėgavosi purslais kaip kūdikis ir net negalėjo įtarti, kad be senolės, visą tą laiką pro mažytį langelio plyšelį jos maudynes stebėjo dar vienos godžios smalsios akys...
     Pagaliau apsivilkusi vyriškais apatiniais ir apsigobusi galvą drobine atraižėle, švarutėlė kaip po pirties Lilė palindo po savo apklotu ir šiltai susisuko į kamuoliuką.
     Kamarėlėje pasirodė vėl tie patys du vyrai. Jie išnešė nešvarų vandenį, tačiau po kiek laiko sugrįžo nešini dubenimis, kuriuose dabar plaukiojo krūvos grybų.
     Kumpanosis išėjo, o juodaakis, merginos nustebimui, pasiliko. Kol bobulė išstatė žvakes, jis neskubėdamas nusiėmė švarką, nusinėrė diržą su trumpavamzdžiu ir savo daiktus kuo ramiausiai išdėliojo ant malkų. Pasibaisėjusi šautuvu, panelė užsimerkė.
     Senutė atsisėdo ant suoliuko, vyriškis įsitaisė ant kruopų maišo ir abu su mažais peiliukais įniko perrinkinėti grybus - valyti, pjaustyti, rūšiuoti...
     Ligonė vėl atsimerkė ir, išvydusi, kiek daug darbo jų laukė, nedrąsiai pasisiūlė:
     - Močiute, gal man... prisidėti?..
     Jos globėja neatsisuko, o tasai žmogus pakėlė galvą ir pirmą kartą taip atvirai pažvelgė į panelę savo juodomis rimtomis akimis, kad toji net paraudo.
     Leila, plaudama grybus, burbtelėjo:
     - Dar čia bėdos. Nagus vėl nušalsi ir dar atkrisi. Ryt, va, kad būtum žvali, nes direktorius norės ryte pakalbėti. O dabar miegok ir nesuk mums galvos.
     Bet Lilei nesisekė užmigti ir ji stebėjo šiuos du grybų perrinkėjus, tiksliau, vieną iš jų.
     Patrikas išrodė lygiai toks pats kaip ir tasai žmogus iš jos sapno - su žilstelėjusiais ir laisvai krintančiais ant kaktos plaukais, išskirtinai atsikišusia plona ilga nosimi ir virš baugiai juodų akių išlenktais antakiais.
     „Kaip raganius... “ - pamanė mergina ir staiga suvokė, koks jis ir senolė buvo panašūs.
     Nustebusi ji spoksojo į šito raganiaus mėsingas alkūnes, juosvais tankiais plaukeliais padengtus dilbius ir tvirtus ilgus pirštus, traukiančius iš vandens visa saują grybų. Panelė visa esybe jautė, kad šis vyras taip pat galėjo būti žiaurus, kaip ir visi kiti vyrai ir, sekdama kiekvieną jo judesį, svarstė, kodėl, užuot atidavęs ją į abatiją, juodaakis taip geranoriškai mokėjo daktarui už visus jos tvarstelius, tinktūrėles ir tepaliukus.
     Vakaras tęsėsi ir tęsėsi ir Lilei atrodė, kad tai niekada nesibaigs. Tačiau netrukus tylus dviejų žmonių bumbėjimas ir ramus skalaujamų grybų kliuksėjimas ją užmigdė. Kai tos juodos akys vėl žvilgtelėjo į merginą, ji miegojo net pravėrusi lūpas ir ant jos nosies styrojo užkritusi nepaklusni plaukų sruoga.
     - Užmigo, - tyliai ištarė Patrikas.
     - Neilgam, - atsiduso bobulė. - Tuoj pradės blaškytis ir atsibus.
     Tačiau tą naktį ligonė pirmą kartą išmiegojo neatsibusdama.


x

     Anksti ryte kietai įmigusią panelę pažadino jos globėja ir paliepė kuo greičiau keltis, rengtis ir susipinti plaukus.
     Vos mergina spėjo apsivilkti rūbus ir užsimesti ant pečių didelę vilnonę senutės skarą, į kamaros vidų įėjo jos jau matytas aukštas juodabarzdis ir jam iš paskos - tasai juodaakis. Nespėjusi susipinti plaukų Lilė sutriko, ir, nežinodama, ar pulti direktoriui ranką bučiuoti ar tik nusilenkti, tik droviai atliko reveransą ir tyliai išlemeno:
     - Leiskit pareikšti jums dėkingumą ir užuojautą, jūsų malonybe.
     - Panele, - nusijuokė iš skarmaluotos merginos gesto tasai ponas. - Kur tu to išmokai?  
     Bobulės ir Patriko veiduose šmėkštelėjo palengvėjimas - ši ką tik pasveikusi ligonė direktoriui, matyt, patiko, nes jį pralinksmino.
     - Mama išmokino, - atsakė Lilė.
     - O kas tavo mama? - savo ruožtu pasiteiravo tasai.
     - Laisva pilietė, jūsų malonybe... Buvo dvaro kameristė.
     Juodabarzdis šyptelėjo ir paskui surimtėjęs pasakė:
     - Gerai, panele, neturiu daug laiko pliurpti, tik atėjau pasakyti, kad mes čia pasitarėm ir manom, kad protingiausia tau bus likti su mumis. Ryt rytą mes visi, ir tu, iškeliaujam.
     - Įįįįį... kur?.. - išsižiojo mergina iš nustebimo.
     - Į vakarus. Būtų gerai, jei iki rudens švenčių nusigautumėm iki Saksonijos.
     - Taip toli! - sušnibždėjo ji. - Ar jūs čia dar kada grįšit?
     - Grįšim. Kai mažiulis užaugs, aplankysim motinos kapą.
     Lilė bejėgiškai klestelėjo ant malkų. Jos rankos nusviro ir staiga jai tapo tas pat, kad priešais stovėjo kažkoks išsipustęs ponas. Bet pasirinkimo mergina turbūt neturėjo.
     - Ir koks čia būtų mano darbas? - niūriai paklausė ji, jausdama, kad pradeda trūkti oro.
     - Dirbti prižiūrėtoja, - lyg laukęs tokio klausimo, iškart atsakė direktorius.
     Ir jis tuoj pat paaiškino:
     - Reikia, kad kas nors prižiūrėtų užuolaidą. Mūsų grupės nariai šiek tiek pasibarstė... Mačiau, kad dailiai siuvi, tai šiandien parinksim kelnes ir švarkelį. Per dieną pasitaisysi.      
     - Leiskite jus nutraukti... Ką parinksite? - nesuprato Lilė.
    - Kelnes ir švarkelį... Ir kaip už nakvynę ir maistą - tai tavo darbas bus per menkas, todėl tu dar būsi ir kostiumų siuvėja. Jei gražiai siūsi, tai ir grašių užsidirbsi.
    - Kelnės? - panelė vis dar negalėjo patikėti tuo, ką buvo išgirdusi. - Juk tai - nuodėmė.
    Juodabarzdis pakėlė antakius:
    - Kas nuodėmė? Juk čia cirkas, ne bažnyčia!
     - Bet aš... - visai sutriko mergina. - Negalėsiu taip rodytis žmonėse...
     - Tai ir nesirodysi, būsi pasislėpusi, už užuolaidos.
     Lilė iš pradžių pažvelgė į stovinčią bobulę, paskui - į stovintį skrybėlėtąjį vyriškį ir tik po to - į stovintį direktorių. Visi jie išrodė rimti, tačiau ji nieko nepasakė.
     - Tai ruoškis, - tarė juodabarzdis. - Jau poryt gali tekti dirbti, todėl norėsiu, kad rūbai būtų tvarkoje. Žmonės tavęs nematys, bet norėsiu, kad ir negirdėtų jokių klyktelėjimų. Be to, būsi ne viena - mažiulis tau padės, - jis viską žino, ką ir kaip reikia daryti.
     Mažiulis - tai ir buvo tasai mažasis berniukas, cirko direktoriaus sūnus, kurį visi tik tiesiog taip ir vadino - mažiuliu.


x

     Juodabarzdis, prisakęs panelei patarnauti senajai Leilai, išėjo. Patrikas, per visą šitą apsilankymą taip ir neištaręs nė žodžio, irgi nepasiliko.
     Bobulė padavė merginai kiek per didelius vyriškus batus, bet ši pareiškė į kiemą verčiau eisianti basa, nei su tokiais batais.
     - Aš net ne kvailai atrodau, aš atrodau juokingai! - vos neverkdama iš gėdos, pasiskundė Lilė. - Geriau jau būtų kokios vyžos ar klumpės!
     - Užgelsi kojas iš po ligos, - subarė išeidama senutė. - Tuojau pat apsiauk! Juk neini jaunikio ieškot!
     Sunkia širdimi panelė pakluso savo globėjai ir apsiavė batus, bet dar ilgai mindžiojo prie durų. Pagaliau, išdrįsusi jas praverti, nedrąsiai iškišo galvą apsidairyti.
     Atlydėdama gražią, saulėtą ankstyvo rudens dieną, virš galvos brėško giedra žydrynė.
     Kieme, po šiuo melsvu dangaus gaubtu, vienoje pusėje išsižiojusiais vartais stūksojo ūkiniai pastatai, kitoje - margom langinėm žvelgdamos kiurksojo vienaaukščių namų sienos, o dar trečioje - žaliuojančiais alyvų krūmais apaugusi driekėsi apipuvusi tvorelė. Pačiame kiemo vidury riogsojo suręstos dvi palapinės, pakraščiuose drybsojo sustatyti dengti vežimai, o prie kluono tiesėsi pilnas arklių medinis aptvaras.
     Tyliai lyg šešėlis išslinkusi iš pašiūrės, Lilė nupėdino link akmeninės viryklės, kurioje Leila, užkūrusi ugnį, jau buvo užkaitusi puodą. Bet mergina nespėjo nueiti nė dešimt žingsnių, kai priešais ją iškart atsirado trys milžiniški vilkšunių nasrai. Taip ir suakmenėjusi vietoje, apsupta uostinėjančių keturkojų, panelė net nebeišstenėjo, kad pasišauktų bobulę, tik be žado į ją įsispoksojo. Laimei, toji greit pastebėjo išpūstas Lilės akis, tad greit pašaukė sargą susirinkti savo palaidus šunis.
     Prie gardo plušėjęs kumpanosis senis, išvydęs sustingusią ir išblyškusią kaip drobė merginą, jau iš tolo išsiviepė.
     - Vilko nebijai, o šunų bijai?! - nusijuokė jis priėjęs ir pačiupęs už antkaklių savo keturkojus. - Jau seniai galėjai juos prisipratint, reikėjo tik nosį pro duris parodyti...
     - Nelįsk prie vaiko, - įsikišo senutė. - Nosis jos tikrai ne tokia kaip tavo.
     Šis žmogus, kaip panelė vėliau sužinojo, cirke dirbo naktiniu sargu, vežiku ir net arklių prižiūrėtoju.
     Netikėtai, nešinas vandens kibiru, prie katilo atsirado skrybėlėtasis vyras.
     - Labas rytas, - atsisuko jis į Lilę. - Tai vakar net nepastebėjom, kaip greit užmigai.
     Savo aštriu žvilgsniu juodaakis, atrodė, pergręžė ją kiaurai, ir tarsi žaibas staigus šiurpulys nudilgino visą merginos kūną. Ji net nesurado žodžių, ką jam atsakyti, tik pajuto, kaip prisipildė dėkingumo jausmo, nes šis žmogus iš jos batų nepasijuokė.
     Patrikas greit užsiėmė savo reikalais. Jis pasišnekučiavo su sargu apie arklių pašarą, paskui, kai priėjo liesas ilgaplaukis vyras - šunų dresuotojas, jo kalba pakrypo dar kita linkme - apie vežimų ratus.
     Pagaliau katile užvirė vanduo. Juodaakis suėmė rankovėmis puodą ir greit perpylė į kitą, kur ant dugno buvo pridėta žolių. Vėl užkėlęs ant ugnies katilą, jis sukratė į šią vakarykščius perrinktus grybus ir ant jų užpylė ką tik atnešto šalto vandens.
     - Nesitaškyk! - subarė skrybėlėtąjį vyrą Leila.
     - Kaip jis nesitaškys, kai tokia mergiotė šalia, - kreivai išsišiepė kumpanosis.
     Bobulė, iškėlusi dubenėlį į viršų, ėmė daužyti į jį samčiu. Tai buvo ženklas visiems keltis, praustis ir rinktis arbatos.
     Lyg sugauta elnė Lilė sustingo vietoje ir netikėtai pajuto, kaip ją visą išpylė karštis - dabar visi susirinks! Ir pasijuoks iš jos, apautos dideliais vyriškais batais!
     Akimirksniu apsisukusi mergina nuskriejo į pašiūrę.
     Kurį laiką jos nieks neieškojo, bet paskui tamsioje kamaroje tapo šviesu - atsivėrė durys ir jose pasirodė tasai juodaakis. Panelė iškišo iš po antklodės savo ašarotas akis ir lyg mažas vaikas, kuris norėtų pasislėpti nuo baubo, susigūžė.
     Skubiai prižingsniavęs, vyras įrėmė rankas į klubus ir, palinkęs prie Lilės, paklausė:
     - Tai ko dabar pabėgai?
     Vengdama iš taip arti matyti šio žmogaus veidą, mergina šiek tiek atsitraukė.
     - Aš atrodau juokingai, - greit išpyškino ji. - Aš niekad taip nesirengiau ir tokių batų...
     - Nesąmonė, - nukirto Patrikas. - Tu atrodai kaip visi! Ir Leila tau turėjo pasakyti jau anksčiau, kad turi elgtis kaip pasveikęs nuo šalčio ligonis, o ne kaip lakstanti višta!
     - Šalčio ligonis? - pakartojo nustebusi panelė.
     Ji veltui mėgino įsižiūrėti, ar tos tamsios jo akys buvo rudos ar iš tikro juodos.
     - Apie tavo bėdas žinau tik aš ir Leila. - rimtai ištarė juodaakis. - O visiems kitiems nėra reikalo žinoti. Ryt tavęs laukia kelionė - o tai ne poilsis, todėl privalai išlįsti į gryną orą ir pavaikštinėti kieme. Be to, šiandien aš dar galiu pabūti su tavim, o ryt negalėsiu.
     Jis ištiesė jai ranką ir Lilė pažvelgė į laukiantį delną.
     - Pone Patricijau... O jeigu jie juoksis?..
     - Nesijuoks, - tvirtai atsakė vyriškis. - Bet jie tikrai juoksis, jei taip mane vadinsi. Kreipkis į mane tik Patriku, nes visiems esu tik Patrikas.
    Staiga to žmogaus tonas pasikeitė.
     - Einam, - nekantraudamas griežtai įsakė jis. - Kelkis ir einam.     
     Mergina rankos nepadavė. Ji atsikėlė, nusekė paskui juodaakį, bet tarpdury stabtelėjo:
     - Ponas Patricijau, jei norit, kad aš jus vadinčiau tik Patriku, tai nevadinkit manęs višta! Reikėjo mane geriau atiduoti vienuolėms... Kodėl to nepadarėt?
     Skrybėlėtasis vyras irgi stabtelėjo. Jis lėtai atsisuko į panelę ir ramiai paaiškino:
    - Todėl, kad tu norėjai likti čia.
     Lilė išplėtė iš nustebimo akis, bet juodaakis jau žingsniavo taku.

- Bet manęs niekas to net neklausė!.. - šūktelėjo ji.


x

     Prie katilo jie rado tuos pačius žmones. Senutė Leila jau pilstė į puodynes arbatą.
     - Imk su rankovėmis, - padavė merginai gėralą Patrikas.   - Tai nenusideginsi.
     Paskui jis pasiėmė kitą sklidiną puodynę ir pats atsistojo prie panelės.
     Lilė, kaip ir visi kiti, tyliai siurbčiojo savo arbatą, kai iš namo į kiemą ėmė rinktis pirmieji aktoriai. Vieni jų buvo įsisupę į apsiaustus, kiti - apsigaubę skarmalais, dar kiti - pusplikiai, bet visi išrodė taip paprastai ir skurdžiai, kad mergina nusiramino: jos dideli batai pritapo čia kaip maža dalelė viso cirko.
     Skrybėlėtasis vyras pristatė aktoriams naujokę ir ji pasijuto kiek drąsiau. Bet smalsūs žvilgsniai nuo jos neatlipo, ir panelė vėl užlindo už to juodaakio nugaros.
     - Labas, Lilai! - netikėtai su naujoke pasisveikino iš kažkur atsiradęs mažiulis. - Ar tu irgi važiuosi su mumis?
    Visi aktoriai, kurie kažką nereikšmingo kalbėjosi, nutilo. Mergina, atrodė, per garsiai nurijo arbatos gurkšnį ir jos skruostai plykstelėjo raudoniu.
    Vyrai įsistebeilijo į naujokę, o ši, lyg išrengta prieš visus, - į tą vaiką.
    - Ei, - pašaukė berniuką Patrikas. - O kur Nelė? Argi nereikia nunešti ponui arbatos?
    - O, taip... - nustebo mažiulis.
    Jis apsisuko ant kulno ir nubėgęs netrukus dingo namo tarpdury.
    Tuomet juodaakis atsisėdo ant sukrautų senų lentų.
     - Šiandien sukrausim ir šitas, - tapšnodamas per jas, ištarė jis sargui. - Galėsim vežtis.
    Visų kalba pasisuko apie išvykimą ir Lilė, net nebaigusi gerti savo arbatos, patyliukais pasišalino į kamarėlę, kur gaudydama kiekvieną iš kiemo atskriejantį žodį, atsigulė pailsėti. Bet greit balsai išsiskirstė ir pasigirdo tik puodynių barškėjimas.
     Netrukus kamaraitės durys sugirgždėjo ir Leila įkišo vidun galvą:
     - Eik matuotis rūbus!
     Jauna moteriškė kieme jau lūkuriavo naujokės ir jos abi viena kitą smalsiai nužvelgė.
     Tai buvo direktoriaus pačios tarnaitė Nelė. Ši liekna, susipynusi ilgus šviesius plaukus į storą kasą ir apsisiautusi šviesiu odiniu apsiaustu moteris Lilei nusišypsojo ir paliepė sekti iš paskos.
     Kambarinė nuvedė ją per visą kiemą ligi namo, praleido žengti pirmai pro duris ir nulydėjo į šviesų ir šiltą velionės direktorienės kambarį, kur beveik didesnę dalį čia užėmė didžiuliai sukrauti maišai.
     - Tu būsi Lilas, - pasakė Nelė.
     Netikėtai panelė stabtelėjo, išvydusi išblyškusią juodaplaukę merginą - jos skruostai buvo neįtikėtinai įdubę, paakiai pajuodę, žvilgsnis apsiblausęs... Toji būtybė žiūrėjo tiesiai į ją ir Lilė net aiktelėjo iš išgąsčio, pažinusi save - juk priešais kabėjo veidrodis!
     Priblokšta savo atvaizdo, panelė iš pradžių neteko žado, o paskui parklupo ant grindų ir pravirko: jos buvusio grožio nebuvo likę nė lašelio!
     - Savęs išsigandai? - nusijuokė kambarinė. - Aš atrodžiau dar blogiau, kai čia atėjau.
     Neužilgo dvi susidraugavusios moterys jau traukė iš maišo vieną po kito margiausių spalvų ir įvairiausios paskirties apdarus.
    Nelė surado naujokei lino marškinėlius, milo kepurėlę, vilnonį švarkelį ir šalikėlį. Paskui ji pritaikė merginai peruką, padavė kojines, išrinko apytrumpes kelnes ir užrišo juosmens virvutę. Po to, prisakiusi rūbus saugoti ir prižiūrėti, paliepė eiti.
     Išėjusi į kiemą, Lilė vos ne kaktomuša susidūrė su Patriku ir sustojo jį praleisti.
     - Gal nori susipažinti su mažiausiu pasaulyje šuniuku? - nusišypsojo jai juodaakis.
     - Dėkui... - atsisakė panelė, nes jautėsi pavargusi ir tenorėjo tik prigulti.
     - Tada einam, parodysiu lokį!
     Jis pačiupo merginą už rankos ir jau norėjo nusitempti paskui save, bet toji greit ištraukė savo delną iš jo saujos:
     - Jokių lokių nenoriu! Ir jokių šunų nenoriu!
     Lilė nubėgo nuo šio vyro šalin ir jis nustebęs nulydėjo ją akimis.
     Dieną naujokė išlindo iš kamaros dar sykį - ji padėjo bobulei paruošti pietus. Patrikas ir vėl globojo panelę, bet dabar laikėsi nuo jos atokiau.
     Po valgio skrybėlėtasis vyriškis kažkur pradingo ir mergina smalsaudama pasiliko kieme. Vaikštinėdama šen bei ten ji pirmą kartą išvydo palapinėje dviejų gimnastų triukus, kieme - ant ištempto lyno akrobato žingsnelius, o už pavėsinės - dviejų dresiruojamų dailiai apkirptų pudeliukų strykčiojimus. Juodaakio vis dar niekur nesimatė ir Lilė, pasigėrėjusi neįprastais reginiais, basa nutipeno prie arklių gardo. Ten paglostė vieno keturkojo snukį... Paskui - antro, trečio... Pašnekino juos, kaip kadaise šnekino senąjį tėčio žirgą, ir paslapčia nubraukė nuriedėjusią per skruostą ašarą.
     Panelė juk taip ilgėjosi senojo ristūno, ilgėjosi visų savo namų gyvūnų... Kas dabar pasakys, kokį vežimą traukė jos suvargę arkliukai ir ar dar bekudakavo vištos, kurios turėjo savo vardus?.. Ar galėjo Lilė neraudoti Abės, kurios niekada nebepaglostys?...  
     Atvirame lauke greit įsimetė kosulys ir mergina pasijuto pavargusi. Nusišluosčiusi sudrėkusias akis, ji sugrįžo į savo kamaraitę pamiegoti.
     Vakare pradėjo lynoti ir bobulė prisakė naujokei nekišti nosies į kiemą. Toji pasiliko viduj, bet pradėjo žvilgčioti pro duris - iš kiemo atsklido daug negirdėtų balsų.
     Sambrūzdis nerimo iki pat vidurnakčio ir, rodės, vos tik Lilė užmerkė akis, jau reikėjo keltis - apniukusiame ir šlapiame kieme laukė suruošti į kelią vežimai.