Medžioklė

Tai va. Stogas užsilenkinėja... po biški:) Nežinau, ką čia rašyt.: /
  Krč.
  MEDŽIOKLĖ.
  Sėdim su Petru abudu krūme ir tykinam Rudojo LOKIO.... nesirodo jau 2. 53 h.... suka tas... kantrybės turi daug.
  Kazys jau guli prigėręs, parimęs prie medžio.... Ir staiga išgirstam braškant šakeles... po kojom... surikau Petrui, kad nejudėtų!! Jobanas tas... kurčias... visai pamiršau... pabudo Kazys... Nuėjo kažkur...
  Vemia...
  Nubaidys Rudąjį lokį...
  Arba prišauks!
Rėkiu:
  -Vemk Kazy! Varyk iš širdies!!
Kazys ir vėmė... geras jis žmogus... tik kad praeita medžioklės sezoną jam kojas nukando begemotas... sunku jam po miškus... su vežimėliu.
Bet jis buvęs šachmatų čempionas... jam turėtų pavykt...
  Petras baigė rišt mazgus. Kazį už rankų pakabinom ant medžio po Rudojo lokio irštva. Taip sakant paspendėm žabangas... dar tyliai įpjoviau jam į tą nupjautą koją ir nuleidau kraujo... Lokys greičiau ateis, užuos gal... o dabar tykom krūme tyliai ir tykinam...

(po 11 minučių)

... žodžiu tykinam, laukiam kada lokys rudasis uzuodęs mūsų maistą išlys... tada mes jį POKŠT! Ir viskas nebėr baimės kaimo žmonėms...
Sėdint ir laukiant kada išlys tas velnio lokys, papasakojau Petrui nutikimą su tuo ruduoju lokiu. Kažkada čia nesenai, prieš mėnesį... Naktį aš ėjau į virtuvė pasiimti naktipiečių... einu... žiųriu šaldytuvo durys praviros... as iš kart šautuvą į rankas... žiūriu kulkos slapios... nu nesvarbu... Su buože tam vagiui trenksiu. žodžiu einu į virtuvę... matau einančią nuo šaldytuvo šviesą... kažkas krebžda... Kaip ir btikėjausi ten buvo lokys... Aš tik užsimojau trenkt jam! ir jis staiga atsisuka... pažiūri gailiom akim... ir aš nuleidau šautuvą... va tada jis mane užpuolė... taip netekau akies... jis ja iškabino.

Pasakos moralas: nėra.