Idėja - Lietuva

Baltijos kelio 20 – metis. Žiūriu pro langą į močiutės darželį. Šiame auksinės saulės debesyje, paskendusiame pavakario šešėliuose, susitelkusi maža Lietuvos dalis. Įvairi. Įdomi. Draugiška. Darbšti. Neturtinga. Purvinais rūbeliais ir nukramtytais nagais. Svajinga ir linksma. Alkoholyje primirkusi ir cigarečių dūmais prasmirdusi. Primušta ir sugėdinta. Pavargusi, bet vis dar laukianti. Vilties nepraradusi. Mąstanti ir pasroviui plaukianti. Gyvoji Lietuva. Ji čia, tarp mūsų. Ne už storų sienų, ne Vilniuje ar Kaune, ne už sunkių teisėsaugos durų, ne turtuolių piniginėse, ne už televizorių ekranų. Lietuva esu Aš, ir mane pagauna didžiulis ryžtas ir entuziazmas, o kartu ir džiugi pagarba pagalvojus, kad esu Lietuvos pilietė ir kokius darbus turėsiu dėl jos nuveikti.
Matau džiaugsmingus žmonių veidus minioje. Jie dainuoja patriotines dainas, mojuoja vėliavomis ir stovi susikibę už rankų. Tai yra šventinė nuotaika. Draugiškumas, vienybė, linksmumas... Taip, visa tai labai gražu, bet man kirba mintis, ar yra daugumos piliečių širdyse gilesnių ir tauresnių jausmų Tėvynei, o gal viskas pasibaigia šventine, nekasdiene atmosfera. Juk taip pat nekasdieniškai lietuviai galėjo jaustis ir Baltijos kelyje, ir tos nuotykių, naujovių, visuotinio entuziazmo ir pakilimo bangos nešini skanduoti Tėvynės vardą šimtatūkstantiniuose mitinguose. Be abejo, buvo ir nemaža dalis tokių, kurie laisvės siekiu dangstė galybę asmeninių interesų. Tačiau kai mes, laisvos Lietuvos vaikai, žiūrime Sąjūdžio laikų filmuotą medžiagą, kurioje skamba uždegančių dainų muzikinis fonas ar klausome patriotine gaida kalbančių oratorių, atrodo, kad prieš gerus dvidešimt metų Lietuvoje viešpatavo tikras vienybės, pilietinio sąmoningumo ir Tėvynės meilės rojus, iki kurio mums dabar toli toli. Maža paslaptis – bendras tikslas, kurį pasiekę pasukome skirtingais keliais.
Lietuva – Latvija – Estija – trys mažos, gražios, iš pirmo žvilgsnio silpnos šalys. Kartu dainavo. Kartu stovėjo. Kartu kovojo. Be abejo, Baltijos kelio priežastys taip pat buvo galybė asmeninių interesų. Be jų neįmanomas joks tikslas. Visa šalis ir jos gerovė stovi ant žmonių asmeninių interesų. Žemdirbys nori, kad mokestis už žemę būtų mažesnis, studentas – kad stipendija didesnė, darbininkas – kad darbo diena trumpesnė. Ir tik jokių savanaudiškų tikslų nepuoselėjantis žmogus gali kovoti iš IDĖJOS, arba kitaip sakant – dėl kitų gerovės. Ne dėl mažesnių kainų, o dėl trijų vėliavos spalvų. Dėl minties, žodžio laisvės. Dėl žmonių laimės. Žmonės, kurie supranta, jog aukščiau mokesčių, pensijų ir įvairiausių išmokų stovi ji – Lietuva – gina ją ištikimiausiai. O, kaip aš trokštu, kad mes tai suprastume! Kad būtent IDĖJA būtų mūsų tikslas.