Kodėl žmonės daro tai, ką daro? Kodėl ne visada supranta kas
svarbu, o kas ne? Kodėl nevertina to, ką turi? Kodėl vertina tai, ką turi kiti? Kiek visatoje žvaigždžių? Kelios iš jų turi vardus? Kiek žmonių Žemėje myli ir kiek jų yra mylimi?
Tai klausimai, į kuriuos atsakymų nėra... O gaila.
Galbūt apie tai, kalbėti yra banalu, bet vis geriau nei žiūrėti pro langą, kurio kitoje pusėje pilkas pasaulis, sluoksniniais debesimis apsitraukęs dangus, lapai nešami vėjo, vystančios gėlės ir daugybė pro šalį einančių žmonių, kurie nežino kas yra tikėjimas ar pilnatvė.
Taip, sėdėti savo galvoje ir mąstyti apie tai, apie ką kiti dažnai nemąsto, yra daug paprasčiau, lengviau ir turbūt ramiau, o gaila...
Taip neturėtų būti, žmonės turėtų žiūrėti vieni į kitus ir ne vien žiūrėti, bet ir matyti, juk viskas, kas yra nuostabu ir neįtikėtina, glūdi giliau paviršutiniškumo. Ne visi, tai pastebi.
Žiūrėti į kito žmogaus akis ir matyti jo sielą, tai tas pats kaip nulėkti iki mėnulio ir atgal per kelias akimirkas.
Tai ir yra tikroji gyvenimo tarp kitų žmonių prasmė.