Aspirino šalutinis efektas

Didžiulė, milžiniška acetilsalicilo rūgšties tabletė ridenasi gatve. Jai iš paskos lieka sraigiškos šliužės, atitirpusios nuo gigantiško baltų miltelių rato. Tai atrodo labai apgailėtinai, mat lietingas oras taip išsityčiojo iš spalvos „balta“, kaip selekcija išsityčiojo iš gyvūno „šuo“, kai žiūri į kišeninį susliką, panašesnį į žiurkės ir varlės meilės vaisių. Tabletė rieda, o kai rieda, visi, kas ją mato, iškart išskiria didelį užuojautos kiekį į atmosferą, taip dar didindami smogo koncentraciją virš miesto. Baltas riedulys juda kaip mėnulis dangumi, kai kažkada, dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje, kokiame nors kaime ar vienkiemy, su klevu nepjautinu, prisireikdavo, kad vaikai jau įmigtų ir tam nedideliais kiekiais į ausis prilašindavo Saulužės ir Mėnužėlio šeimyninio gyvenimo detalių. Penki šimtai miligramų acetilsalicilo rūgšties sustoja prie šviesaforo. Sekundės tiksi, žalia neįsidega. Jau tuoj tuoj atrodo įsidegs bet ir vėl prigesta. Minutės tiksi, cheminis preparatas varva upeliais žemyn pro kanalizacijos groteles. Vėl pradeda tiksėti sekundės, po kelių akimirkų užsidega šviesaforas ir tabletė nusiridena tolyn, už savęs palikusi liepsnojantį fakelą.

Ką tabletė, riedanti gatve, padarė su realybe? 500 mg cheminės medžiagos taip apribojo pasaulį, jog sunku net pasisukti. Vienas žingsnis netinkama kryptimi ir jau nebeįmanoma atpažinti to, ką laikėme logika. Jei būtų pasakyta, pavyzdžiui, „Pavargau, - tarė sau tyliai tabletė“, kaip iš naujo reiktų rekonstituoti tabletės vaizdinį, kurį jau buvome susidarę? Iki tol galime galvoti apie tabletę kaip apie vientisą baltą objektą, iš principo niekuo nesiskiriantį nuo „normalios“ tabletės, tik padidintą daug kartų. Tuomet atsiradus naujai informacijai apie jos kalbėjimo faktą, kyla nenumaldomas noras atstatyti koreliaciją tarp teksto ir fantazminės realybės, susikuriančios sąmonėje. Norisi „perpiešti“ tabletę, kad ji jau galėtų kalbėti, tarsi toks manevras atstatytų pasaulio logiką. Kodėl neįmanoma, kad didžiulė tabletė, kuri geba riedėti gatvėmis, galėtų kalbėti be įprastų žmogui kalbos padargų? O jei ir tai būtų parašyta? Tekstas nuožmiai vadovauja tam pasauliui, į kurį įtraukiama sąmonė. Bet tai galioja tik tam tikromis sąlygomis. Kai dingsta viltis, jog galima visą tekstualią betvarkę sutvarkyti į Tam Tikros Logikos pasaulį, dingsta ir tikėjimas tekstu, o dar radikaliau - autoriumi. Tai religinis žlugimas, kai Kūrėjas nuvainikuojamas, o pranašystei neleidžiama išsipildyti.