belapis senas

Mano vėlyvas.

                  Paltų skvernais, įtemptais lyg burėm, plyšiais neužvarstytų batų, lankais neprigludusių apykaklių, plaukuos pasimetęs ne vėju, ne lietum ruduo srūva. Kaip aklą namo parsivedžiau. Tie nubraižyti batų galai, keliai išdilę nuo ilgo klūpėjimo, gailėjimo, ne skurdu - ilgesiu dvelkia. Mintinai žinau rankas  suskilusias ne nuo šalčio, lietimų pamirštas. Aš tave atsimenu. Aš tave žinau. Aš tavęs nepažįstu. Akys ne žvilgsniui, akys pačios į save, kaip bedugnės balos. Aš tave atsimenu iš šypsenos liūdnesnės už visas raudas. Žinau, kaip kasdienį grindinį, kvapą dūmų, kritimą miglos, apsunkusios, pailsusios. Bet aš tavęs nepažįstu, net jeigu ne aš, o tu mane suradai, net jeigu iš manęs išėjęs į mane sugrįžai, aš tavęs nepažįstu.

               
                Laiku.

                Susirenku, kas mano, vaduoju lašus be rytojaus, lašus tik rudenį sunokusius.  Viskas laiku, viskas savo vietuose, nenučiupinėta, neužuosta nelaiku. Niekada per vėlai - visad laiku. Nėra pavėlavusio laiko, nėra pamirštų veidų, rankų, kvėpavimų, nėra penklinėse natų nedainuotų, negrotų. Po luobu, storu šarvu gal, bet yra viskas, kas tau priklauso, tave vejas, šaukia. Atmintis jei slepias, sąžinė grąžina prie lietimų išdeginusių odą žymėm, kaip gyvulių kailiuos, nešioju stigmas šventumo; puolus gal, gašlybės pilnoji.
            Praeitis niekada nelieka praeičiai. Todėl tik dabar, ne riešais švelniai paleidžia - žaizdom neužgyjančiom pratrūksta, nelyg barščiais iš pabudusios burnos sprogsta. Baltutėlių staltiesių, svečių vakarienės negaila. Vaškiniais veidais, jūs, mes kalbam - mes nieko nepasakom.
            Broli iš kairės, tavo batai prie grindų prikalti - išsimauk ir bėk. Dabar, kol dar turi vilties, už durų, žinau, laukia. Todėl, kad tavo. Susirink viską, nepalik, nenusisuk, laikyk kaip vaikas laiko savo saldainį, nieko skanesnio, nieko valgomo čia daugiau nėra.


                Pavėlavusių laiškų kvapu.

                Vakarais - šešėliais ant sienų, klegesiu kieme, žingsniais laiptinėj ir saulės properšom, šilta šviesa pro gėlėtas užuolaidas:  iš kitur, iš vaikystės. Rytais - žvilgsnis paskendęs besiporuojančiuose burbuluose kavos paviršiui, lyg iš lėktuvo pro debesis; nematyt dugno, nematyt tiesos, tik alpstantį grožį, orą užgniaužtą plaučiuose, tirpsmą iki pirštų galų. Palaimingas, palaimingas tasai ilgesys, kai nežinai, ko ilgiesi.
              O jeigu - tu praeivis gokčiai pilko lapkričio, vėjuoto skersgatvio brolis; jeigu - tu eini nepalikdamas nė pėdsako, įspaudo, žymės, eini, o viduj tarytum neturėtum nė kojų nė rankų, tik garsas - rogės tempiamos liepą. Nes kažkas ne taip. Trūksta detalių, besisukančių dantračių laikrodyj, jis muša tą pačią valandą, sekundę, mirksnį, tą pačią tylą ir tūkstantinį jos aidą, tuščią erdvę be pabaigos, be krašto, sąlyčių, kampų, paviršių, medžiagų, skonio, be kvapo, be būsenos.  Kaip tada, kai žinai, ko ilgiesi.